Apie LVŽS sąrašą rinkimuose į EP pranešęs Ramūnas Karbauskis džiaugėsi, kad didelę patirtį sporte, versle bei diplomatiniame korpuse turinti sporto legenda pasirinko būtent LVŽS. „Aš kreipiausi į Šarūną, nes, mano įsitikinimu, tokių asmenybių įsijungimas į politiką yra labai naudingas Lietuvai. Jo patirtis diplomatiniame korpuse ir sportininkui būdinga kovinga dvasia yra tos savybės, kurių labai reikia EP, norint, kad mūsų šaliai atsivertų daugiau galimybių“, – sakė R. Karbauskis.
Š. Marčiulionio teigimu, sprendimas pasukti politikos keliu yra savalaikis ir gerai apsvarstytas. „Visada žinojau, kad mano pagrindinis darbas yra kurti naudą Lietuvai. Tai lydėjo mane visą gyvenimą, jaučiuosi iš tiesų galintis padėti ir daug ką nuveikti“, – sakė jis.
– Jūs esate vienas garsiausių Lietuvos sportininkų, kuris niekada neapribojo savo gyvenimo vien krepšiniu. Kolegos ir verslo partneriai apie Jus sako, kad esate žmogus, kuris nepaklūsta inercijai ir dažnai su idėjomis pranoksta laikmetį. Apie Jus galime daug pasakoti vien titulais: olimpinis čempionas (1988 m., Seulas), pirmasis europietis, patekęs į stipriausią pasaulyje NBA lygą, su Lietuvos rinktine iškovojęs Barselonos ir Atlantos olimpiados bronzos medalius bei Europos čempionato sidabro apdovanojimus, pirmasis Lietuvos krepšinio lygos prezidentas, Rytų Europos regioną suvienijęs NEBL lygos įkūrėjas ir žmogus, kurio dėka Lietuvoje vyko 2011 m. Europos krepšinio čempionatas. Ką Jums reiškia šie pasiekimai, aplinkinių vertinimai?
– Seulo olimpiadoje aukso medalius laimėjome keturi lietuviai – Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir aš. Taip pat – latvis Igoris Miglinieks, estas Tiitas Sokas, ukrainietis Aleksandras Volkovas, kazachas Valerijus Tichonenko ir keturi rusai. Niekada nepamiršiu, kai olimpinių žaidynių finale, per minutės pertraukėlę skambėjo: „Valio, valio, lietuviams valio!“ Su šiuo šūkiu mes, lietuviai, vėliau tiesiog gyvenome – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę norėjome ir siekėme tik vieno – žaisti Lietuvos rinktinėje, su nepriklausomos Lietuvos trispalve. Šiandien tai atrodo savaime suprantamas dalykas, o tuo metu rizikavai viskuo – ne tik savo karjera, bet ir gyvenimu.
– Paprastai sportininkams nebūdavo leidžiama net užsiminti apie nepriklausomą Lietuvą. Viename iš savo interviu esate pasakojęs, jog sportininkai, ypač garsiausieji, patirdavo didelį spaudimą, dažnai būdavo išnaudojami sovietinei propagandai. Jūs taip pat patyrėte milžinišką spaudimą, tai liudijo ir tame dalyvavę asmenys, kurie šiandien nebijo to prisipažinti. Jauni ir laisvi žmonės šiais laikais net neįsivaizduoja to, kas vyko anuomet. Kuo Jums buvo grasinama?
– Vyresni žmonės puikiai atsimena, kaip viskas vykdavo, kokios būdavo naudojamos priemonės, kaip mums buvo teikiama informacija ir kokia ji ribota buvo. Nematėme, kas darėsi už mūsų sienos. Sporto pasaulyje buvo neįmanoma net susivokti, kad Lietuva gali būti nepriklausoma. Lietuvos trispalvę tribūnoje pirmą kartą gyvai pamačiau JAV, 1986 m., žaisdamas už sovietų rinktinę San Diege. Nors vadovas ir įspėjo prie trispalvės nesiartinti ir bėgti nuo Amerikos lietuvių šeimos su vaikais, kartu su V. Chomičiumi išdrįsom. Tuomet išgirdau prie durų laukiančio trenerio verdiktą apie priverstinę mano karjeros pabaigą ir paskutinę kelionę į JAV.
Vėliau sekė kitos represijos. Pavyzdžiui, prieš 1988 m. Seulo olimpines žaidynes, kai pavyko į pasaulio krepšinio olimpą įsiveržti po 1987 m. Europos čempionato, kur buvau pripažintas geriausiu Europos čempionato krepšininku. Tuo titulu buvo siekiama pasinaudoti. Į 1988 m. vasario 16 d. mitingą buvau atvežtas prievarta, kaip ir dar tūkstančiai žmonių. Privertė perskaityti parašytą tekstą ir priminė, jog pildydamas anketas vykimui į užsienį nenurodžiau fakto apie gimines, buvusias tremtyje Sibire. Pasirinkimas buvo toks – arba garsiai perskaitai, kas tau pakišta, parašyta garsios Lietuvos sporto žurnalistės, arba nevažiuoji į Europos čempionatą ir nebeturi šansų patekti į olimpines žaidynes. Išgirdau tiesiai šviesiai: „Arba nori sportuoti, arba rasi savo pase: „Negalintis išvykti“ („Nevyjezdnoj“).
Manau, kad tam laikotarpiui ir visuomenė, ir žiniasklaida galėtų skirti daugiau dėmesio, nes žmonės, kurie gimė po Nepriklausomybės atgavimo, net neįsivaizduoja, kokioje sistemoje, informacinėje aplinkoje ir kokiuose hierarchiniuose santykiuose mes gyvenome, nei kaip būdavo tvarkomasi su žmonėmis ir jų likimais.
– Tačiau viskas pasikeitė, kuomet Jums pavyko ištrūkti iš už „geležinės uždangos“?
– Taip. Tada, kai gavau daugiau informacijos, galėjau ją sulyginti su ta, kurią gaudavome anksčiau, ėmiau daryti viską, kad tik padėčiau Lietuvai ir visiems, kurie siekė, kad mūsų valstybėje įsigalėtų demokratija ir visi kiti Vakarų pasauliui būdingi visuomenės procesai bei kitoks požiūris į žmogų.
– Labai greitai Jus, krepšinio legendą, JAV ir Vakarų Europos politikai bei diplomatai ėmė pažinti ne tik kaip sportininką. Tačiau apie tai Lietuvoje žinoma labai mažai, kaip ir tai, jog 1999 m., kuomet Lietuvos Prezidentu buvo Valdas Adamkus, Jums buvo suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ministro prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje diplomatinis rangas. Koks buvo Jūsų vaidmuo?
– Tai buvo laikas, kada tapome įdomūs pasauliui. Mūsų laisvė atvėrė ne tik sienas, bet ir galimybes. Man buvo suteiktas diplomatinis rangas, leidęs oficialiai bendrauti su verslininkais, potencialiais investuotojais, tarp jų ir „Apple“ kompanijos bendraturčiu Styvu Vozniaku (Steve Wozniak). Su juo mano pažintis įvyko daug anksčiau. Jis jau 1992 m. buvo mano krepšinio mokyklos atidaryme. Tuo tikslu Lietuvoje turėjo būti sukurtas „žaliasis“ koridorius, kuris sudarytų patrauklias sąlygas įsikurti verslui iš JAV. Gaila, tačiau sąlygos nebuvo užtikrintos, todėl JAV investicijų mūsų šalis negalėjo įsisavinti.
Tačiau bent jau „krepšinio diplomatija“, kaip bendravimo forma, buvo labai sėkminga. Teko ne kartą susitikti su JAV Kongreso nariais, bendrauti su lietuvių kilmės kongreso nariu Džonu Šimkumi, žaisti krepšinį ir bendrauti neformalioje aplinkoje, aptariant integracijos į NATO klausimus. JAV Kongreso delegacija ne kartą lankėsi Lietuvoje ir ją man teko priimti. Taip pat teko dalyvauti pasirengime JAV Prezidento Džordžo Bušo vizitui Lietuvoje.
Vašingtone taip pat buvau kviečiamas dalyvauti neoficialiuose susitikimuose saugumo klausimais – juos anuomet kuravo Dž.Bušo atstovė Europai Džiulė Finlei (Julie Finley). Būtent tuomet buvo aptariama Lietuvos rolė Europos Sąjungoje. Beje, viename iš susitikimų Dž.Bušo atstovės namuose dalyvavo ir Michailas Chodorkovskis, kuris kitą dieną po susitikimo iš karto buvo suimtas.
JAV ambasadoriui Lietuvoje Džonui Teftui ir Lietuvos ambasadoriui JAV Vygaudui Ušackui padėdavau priimti JAV politikų delegacijas „Forum Palace“. Man teko priimti visus JAV ir Europos žiniasklaidos atstovus, atvykusius nušviesti NATO konferenciją Vilniuje. Beje, Lietuvą kuravęs Briusas Džeksonas (Bruce Jackson), anuomet už demokratijos sklaidą Rytų Europoje atsakingas asmuo, sužinojęs apie mano ketinimus pasukti politikos keliu, palaiko mano idėją tapti EP nariu ir jau spėjo mane pasveikinti.
– Šių metų pradžioje, dar prieš grįždamas į Lietuvą, Jūs LVŽS nariams padėkojote už pasitikėjimą ir pranešėte apie savo pagrindinius darbus EP. Kokią savo misiją matote Jūs ir kokią misiją mato Jus deleguojanti LVŽS?
– Dėkodamas už pasitikėjimą LVŽS nariams, sakiau, jog simboliška, bet lygiai prieš 30 m. važiavau į JAV kaip lietuvis krepšininkas atstovauti atgimstančiai šaliai. Jau tada pajutau, koks yra pasididžiavimo savo valstybe skonis, bet ir puikiai supratau, kad, siekiant gerų rezultatų, reikia įdėti labai daug pastangų.
Kaip ir tada, taip ir dabar, keliu sau tuos pačius uždavinius, kurie susiję su Lietuva, jos įvaizdžiu ir galimybėmis Lietuvos žmonėms. Mes visi žinome, jog Europos laukia nauji iššūkiai ir pokyčiai su šį laikmetį, žmonių poreikius, gyvenimo būdą atitinkančiomis reorganizacijomis. Todėl Lietuvai atstovauti turi daugiau asmenų, kurių argumentai EP bus išgirsti.
Stebiu, kaip didžioji dauguma politikų, kurie baigia savo kadenciją EP, buvo Europos „pasiklydusio traukinio“ palydovai ir ginti savo šalies interesų, net ir turėdami visas galimybes, nemokėjo. Nesmerkiu jų, bet taip yra.
LVŽS, turėdama vieną vienintelį narį EP, pasiekė labai daug – Broniui Ropei pavyko įtikinti kolegas, kad, uždarydami Ignalinos AE, nusipelnėme gauti Europos žadėtą paramą darbams užbaigti. O tai reiškia Lietuvai papildomus daugiau nei 220 mln. eurų. Ir tai ne vienintelis jo darbas, kurį išgirdo ne tik Lietuva.
Mano darbų sąraše yra daug veiklų, kurios reikalingos Lietuvai. Tarp jų yra ir tos, kurios yra man artimos ir pažįstamos – dėmesys sporto ir sveikatingumo klausimams. Peržvelgę visus daugiau kaip dvidešimt EP komitetų, drauge su Lietuvos ir tarptautinės sporto, sveikatingumo bendruomenės nariais pasigendame šiuo metu neišvengiamai reikalingo „Jaunimo ir sporto“ komiteto. Aš dėsiu visas pastangas, kad tokia politikos kryptis atsirastų EP, tuomet visuomenės, jaunų žmonių sveikatingumo ir sporto problemas galėtume spręsti Europos Sąjungos lygmeniu. Esu pasiruošęs ne tik išnaudoti savo turimą patirtį, bet ir kurti naujas iniciatyvas ir Lietuvoje, ir EP.
– Esate minėjęs, kad sieksite daugiau viešumo, kad Lietuvos žmonės žinotų daugiau, ką veikia Lietuvos atstovai EP. Manote, kad to dabar nepakanka?
– Manau, kad informacijos trūksta. Pats esu ragavęs žurnalistikos mokslų. Mamai įtikėjus, kad „Kauno tiesos“ skaitytojams būtina žinoti apie mokykloje atliekamus gerus darbus, pradėjau lankyti Jaunųjų korespondentų mokyklą. Tai ir padėjo apsispręsti studijuoti žurnalistiką Vilniuje. Mums diegė, kad turime būti žingeidūs ir objektyvūs, t. y. matantys ir girdintys visas puses.
Šiandien man atrodo, kad to trūksta, ima vyrauti nuomonės ir pamirštama pagrindinė žurnalistikos taisyklė – informuoti. Šiandien nedaug žinome, kaip ir už ką balsuoja EP nariai, kokios pozicijos palankios mūsų valstybei, kurios mums kenkia. Manau, kad rasiu priemonių, kurios paskatins didesnę EP narių darbų sklaidą. Bent jau aš, su LVŽS komanda, žadu daug apie tai kalbėti, jeigu būsime išrinkti.
– Esate kovingos dvasios ir užsispyręs, krepšinio aikštelėje išdrįsote pasirinkti visų bijomą skaičių 13, kuris Jums nešė visko – ir sėkmingų, ir nelabai sėkmingų valandų. Ar Jūsų sportinis charakteris ir užsispyrimas Jums yra privalumas?
– Visos dedamos pastangos, kurios duoda vaisių ir rezultatų, yra charakterio, valios ir stiprių gyvenimo įvykių, pamokų pasekmė. Daug ką, net ir 13-ąjį numerį, pasirinkau neatsitiktinai. Antai, skaudžiausia gyvenimo pamoka man nutiko sulaukus trylikos metų. Rankose sprogo savadarbis fejerverkas. Tada regėjimas ir krepšinis man tapo labai tolima svajonė, o nežinomybei ir tylai tapus kasdieniais draugais, teko iš naujo įvertinti vertybes ir prioritetus. Viduje vyko dideli pokyčiai, o po prof. E. Daktaravičienės atliktos akių operacijos į namus grįžau ne su vaikiškomis svajonėmis.
Noras matyti, žaisti, skaityti buvo stipresnis už daktarų prognozes, ir man pavyko nugalėti tai, kas atrodė neįmanoma. 13 yra ir mano gimimo diena. Keletą metų, siekiant tapti krepšininku, man šis numeris buvo nelaimingas – trys pasiruošimų vasaros kandidatuojant į krepšinio rinktinę baigėsi paskutinio, trylikto žaidėjo „nukirpimu“ ir kelione namo, be dalyvavimo Europos ir pasaulio čempionatuose. Kabančių sportbačių vinį namuose išlupęs ir vaikystės iššūkius priminęs treneris R. Endrijaitis „perkrovė“ mano požiūrį bei pasitikėjimą, ir ledai pajudėjo. Visada žinau, kad sportinis kovingumas yra privalumas, nes jis priverčia nesustoti ir judėti į priekį.
Šarūno Marčiulionio savybes ir ypatingus gebėjimus pastebėjo ne tik NBA, nes Š. Marčiulionis tapo šios lygos viena žymiausių žvaigždžių, įamžinta Naismith krepšinio šlovės muziejuje (2014 m.) bei FIBA pasaulio krepšinio šlovės muziejuje (2015 m.) (aukštesnio įvertinimo už pasiekimus krepšinio aikštelėje nėra), bet ir verslo partneriai. Š. Marčiulionis Vilniuje pastatė Krepšinio akademiją, kuri sėkmingai gyvavo 25 metus. Ją baigė šiuo metu Lietuvos vardą garsinantys krepšininkai, Lietuvos rinktinės nariai. 2010 m. 5 šios mokyklos sportininkai tapo Pasaulio krepšinio čempionato prizininkais. 1992 m. jis įkūrė Lietuvos krepšinio lygą ir 9 metus buvo jos vadovu.
Š. Marčiulionis, sekdamas Vakarų pasaulio pavyzdžiu, taip pat įgyvendino ir pastatė „Forum Palace“ projektą – vieną gražiausių architektūrinių multifunkcinių centrų Vilniuje. Rūpinasi sveikatingumo ir sporto centru Dubingiuose. Pasakodamas apie šiuos projektus, Š. Marčiulionis išlieka kuklus ir tepasako tik tiek, kad visus jo gyvenimo sumanymus ir projektus lydi bendras bruožas – kad būtų sukurta pridėtinė vertė, leidžianti žmonėms būti visapusiškai sveikesniems.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
Kalbėjosi Rytis Kažukauskas
