Galima rinktis iš šešių partijų
Žaidime „Šeimas“ kiekvienas žaidėjas renkasi iš 3-6 partijų ir stengiasi pasirinktą partiją iškelti į politikos Olimpą.
Partijų pavadinimai yra humoristiniai, tačiau atpažinti, kuri partija įkvėpė žaidimo autorius sukurti Lietuvos vargdienių ir veganų sąjungą, Tėvynės konservų cechą ar „Rolandą ir giesmę“, nėra sunku.
Žaidimą sudaro 40 ėjimų: vienas ėjimas atitinka vieną darbo dieną. Žaidimas apima dviejų mėnesių laikotarpį iki Šeimo rinkimų.
Kiekvieną dieną nutinka koks nors įvykis arba skandalas: vieną dieną žaidime girtas Šeimo narys išverčia šviesoforą, kitą dieną pensinis amžius yra pakeliamas iki 80 metų, o trečią dieną Kauno hidroelektrinėje kyla katastrofa ir vanduo užpildo Kauno gatvių duobes. Kaip sako patys kūrėjai, nors visi įvykiai yra išgalvoti, neretai jie primena kažką iš politinės Lietuvos realybės.
Į visus įvykius partijos privalo reaguoti deleguodamos savo narius joms spręsti. Kiekviena partija turi po 10 narių, kurių prototipai taip pat gana lengvai atpažįstami.
Pavyzdžiui, L.S.D. Partijai atstovauja Birutė Kūlnes ir Gediminas Krizkilas, tarp Tėvynės konservų cecho narių rasite Mantą Šakėną ir Rimantą Joną Dyglį, o „Rolando ir giesmės“ sąraše yra Petras Pupulis ir Ona Dainevičiūtė.
„Šituo žaidimu mes nenorime iš nieko tyčiotis ir visus pašiepti. Tikslas yra, kad veikėjai būtų atpažįstami, bet nenorėjime tiesioginių paralelių. Norime per humorą paskatinti visuomenę domėtis politika, ugdyti sąmoningumą“, – teigia kūrėjai.
Sėkmingai išsprendusios įvykį partijos gauna reitingo taškus. Galiausiai triumfuoja ta partija, kuri surenka daugiausia reitingo taškų ir juos išnaudoja užvaldyti ministerijas bei išlaikyti jų kontrolę.
„Šeimą“ išbandęs 15min žurnalistas, kuriam burtai lėmė vadovauti Sauliaus Ženklelio ir Ramūno Blaiviauskio vedamai Lietuvos vargdienių ir veganų sąjungai, įsitikino, kad išmokti taisykles tikrai nėra sunku, o žaidimas kelia daug gerų emocijų.
Žaidimą sukūrė per pusmetį
Kūrėjai akcentuoja, kad nėra remiami jokios politinės partijos ar jėgos ir nesiekia propaguoti jokios ideologijos. Jie pažymi didelį dėmesį skyrę statistiniam modeliavimui, kad visų partijų šansai laimėti žaidimą prieš jo pradžią būtų vienodi ir viskas priklausytų nuo žaidėjų pasirinkimų.
Žaidimas buvo kuriamas apie pusę metų. Pasak vieno iš kūrėjų Lauryno, idėja gimė vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, pirmadienį atėjus į darbą ir skaitant antraštę apie kažkokį politinį įvykį Lietuvoje, kuris tuomet atrodė visiškai neįtikėtinas, bet realus.
„Neatsimenu, kas tiksliai įvyko – ar ministras pirmininkas vėl pakeitė nuomonę, ar Seimo pirmininkė iškrėtė kažkokį pokštą – bet tikrai buvo juokinga. Tada pas mane atėjo kolegė, kuri pasakė: „Žiūrėk, Lietuvos politikoje viskas vyksta kaip žaidime! Gal pabandom sukurti kortų žaidimą, kad ir mes galėtume žaisti politiką?“, – prisimena Laurynas.
„Pradėjome plėtoti šią idėją ir supratome, kad kurti stalo žaidimą yra jėga. Be to, toks žaidimas turi labai plačią auditoriją. Jis gali sudominti tiek besidominčius politika, nes yra apie politiką, tiek stalo žaidimų gerbėjus, nes lietuviškų stalo žaidimų yra ne tiek ir daug, tiek karikatūrų, parodijų ir humoro gerbėjus – žaidime daug humoro“, – priduria jis.
Pasak Lauryno, žaidimo kūrimas truko apie pusę metų. Taisyklių kūrimas nebuvo didelė problema: sunkiau buvo sugalvoti, kaip žaidimą padaryti įdomų.
„Šlifuodami visus niuansus, sužaidėme gal šimtą bandomųjų žaidimų. Pasitelkėme statistinius matematinius modelius: jų pagalba siekėme, kad visos partijos būtų vienodai stiprios. „Šeimas“ subalansuotas taip, kad jokia partija neturėtų pranašumo ir kad niekas nesakytų, kad mes agituojame už vieną ar kitą politinę jėgą.
„Šeimas“ subalansuotas taip, kad jokia partija neturėtų pranašumo ir kad niekas nesakytų, kad mes agituojame už vieną ar kitą politinę jėgą.
Visos partijos prieš žaidimą turi vienodą tikimybę laimėti. Na, o kas laimės, priklausys tiek nuo žaidėjo veiksmų, tiek nuo sėkmės – kokie „iškris“ dienos įvykiai“, – teigia Laurynas.
Paklausti, ar nebijo, kad įvykus naujiems įvykiams Lietuvos politikoje kai kurie personažai taps mažiau aktualūs, kūrėjai teigia su tuo jau susidūrę, bet to nesureikšminantys.
„Kai pradėjome daryti žaidimą, Eligijus dar buvo partijos, turbūt suprantante, kurios, pirmininkas, o Antanas – viena esminių partijos figūrų, aktyvus narys. Teko daryti ekstra pakeitimus. Vis dėlto net jei ir po rinkimų situacija iš esmės pasikeis, blogiausia, kas gali nutikti – žaidimas liks kaip satyrinė vieno periodo Lietuvos politikoje iliustracija. Politinė satyra dabar apskritai yra varomasis Lietuvos politikos variklis. Sakyčiau, net tradicinės politinės agitacijos yra gerokai mažiau arba žmonės į ją kreipia mažesnį dėmesį negu į politinę satyrą“, – pažymi Laurynas.
Neigiamos pašiepiamų politikų reakcijos žaidimo kūrėjai teigia nebijantys. Iš kelių politikų, kurie jau susidūrė su „Šeimu“ – Manto Adomėno, Aušrinės Armonaitės – jie sakosi sulaukę teigiamos reakcijos.
Kūrėjai pažymi suprantantys, kokį svarbų ir atsakingą vaidmenį atlieka politikai ir parlamentas, ir besitikintys, kad lietuviai žaisdami Šeimą ims daugiau domėtis rinkimais ir partijomis.