Nors Rusijos grėsmė Lietuvoje vertinama kaip išliekanti ir nuosekli, E.Murauskaitės nuomone, šiuo metu fizinės grėsmės mums veikiausiai nėra.
Saugumo ekspertės vertinimu, žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje ši tema nušviečiama labai nekonstruktyviai, tiesiog keliama per didelė panika.
Kartu ji pažymėjo, kad jokiu būdu neverta pulti į kitą kraštutinumą, apsimesti, jog nieko nevyksta.
„Bet realistiškai reikėtų vertinti situaciją. Iš to, ką aš matau viešojoje erdvėje, drįsčiau teigti, kad fizinės grėsmės Lietuvos Respublikos žmonėms ir turtui – sakykime, imanentinės, šią savaitę, kitą veikiausiai nėra.
Bet nuolatinė įtampa išlieka ir tai tikrai neprideda nei tiems žmonėms, nei šaliai tvirtumo ir atsparumo ilgalaikiame hibridiniame šitame kare“, – sakė Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė Eglė MURAUSKAITĖ.
Kariniai veiksmai nuo 2014-ųjų
– Pradėkime nuo pirmojo klausimo: galbūt jis bus, sakykime, sunkiasvoris, bet šiuo metu kyla daug kam: bus karas ar ne? Kaip viską matytumėte jūs? Kur esame ir kur link viskas galbūt, jūsų akimis, krypsta?
– Čia turbūt priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame karą, ir kur mes kalbame apie veiksmus.
Ukrainoje kariniai veiksmai vyksta nuo 2014 metų.
Lietuvoje kariniai veiksmai, mano nuomone, artimiausiu metu yra gal mažai tikėtini. O dėl Ukrainos saugumo situacijos ir Rusijos planuojamų veiksmų – na, niekas iš mūsų neturi krištolinio rutulio.
Yra Rusija sutelkusi ten karines pajėgas jau ne vieną mėnesį ir šiuo metu vyksta diplomatinės derybos, taip pat yra numatytos pratybos, svarstomi sankcijų paketai.
Gana aktyviai vyksta veiksmai informacinėje ir kibernetinėje erdvėje.
Aš manau, kad iš tikrųjų žiniasklaidoje labai yra nekonstruktyvus šitos temos švietimas ir eskalavimas, ir galimai netgi labiau į Rusijos rankas žaidžia šitas toks skambių antraščių kasdieninis sukimas per spaudą, kada jau karas.
Iš tikrųjų, net tam pačiam Vladimirui Putinui, kuris yra linkęs į tokį labiau galbūt Šaltajam karui būdingą jėgos demonstravimą, nėra tas karas taip jau visiškai priimtinas. Vis tiek Rusija nėra gal tokia ekonominė galia didžiulė, kad galėtų taip jau visiškai neskausmingai, kada panorėjusi tuos tankus siųsti šen bei ten.
Nors tai yra diktatūrinis režimas, vis tiek karių žūtys yra nepopuliarus dalykas ir stipriai judina paramą režimui. Aš jau net nekalbu apie ekonominius kaštus.
Man atrodo, kad čia tikrai yra paskutinis variantas. Ir tų variantų Vladimiras Putinas šiuo metu turi iš tikrųjų daug.
Būtent medijos naratyvo eskalavimas, kad dabar jau gerą mėnesį kalba viešojoje erdvėje sukasi: ar puls, ar nepuls, ką puls, kada puls, kaip stipriai, kodėl, tai čia, manau, jau yra informacinio karo nemaža taktinė pergalė V.Putino.
Iš tikrųjų kam jam dabar tuos tankus ten siųsti – jis ne tiek daug gautų papildomos naudos juos ten nusiuntęs, o kaštų patirtų tikrai daug.
Tai, aš manau, kad šitą taktinį manevrą jis jau laimėjo.
O, kaip minėjau, kitais frontais, manau, kad vyksta ir vyks ir intensyvės veiksmai Ukrainoje.
– Ko siekia V.Putinas? Jeigu atsimintume tuos pačius 2014 metus, situaciją prieš Krymo aneksiją ir konflikto eskalaciją Donbase, irgi nedaug kas tikėjosi, kad V.Putinas, Rusijos režimas, Kremlius, sakykime, ryžtųsi tokiems radikaliems žingsniams. Tai ar jūs matytumėte kažkokią skirtį nuo tuometės situacijos ir dabar?
– Kuria prasme pažiūrėjus. Didžiųjų galių – Rusijos, Kinijos – santykiai šiuo metu yra tikrai kitokiame etape.
Kinijos konfrontacija su JAV pastaruosius daugelį metų nuosekliai vien tik aštrėja.
Gal šiek tiek prezidentui Joe Bidenui atėjus į postą buvo sumažintos prekybinės įtampos, bet geopolitinės įtampos stipriai išlieka.
Ir, sakykime, Rusijai vykdant veiksmus ir eskaluojant situaciją Europoje Kinija stipriai spaudžia JAV savo regione.
Rusijai vykdant veiksmus ir eskaluojant situaciją Europoje Kinija stipriai spaudžia JAV savo regione.
Tai mes matėme jau ten ir naujus susitarimus, tokius, kaip AUKUS (Australijos, Jungtinės Karalystės ir JAV gynybos aljansas – 15min), matome ten krypstant JAV vis daugiau ne tik politinio, bet ir gynybinio dėmesio, investicijų ir diskurso.
Sakykime, jeigu mes imtume ar penkerių, ar metų atkarpą iki 2014-ųjų, ir lygintume tai, ką mes dabar matome pastaruosius ar metus, ar penkerius, tai neabejotinai Rusija elgiasi daug agresyviau.
Bet taip pat ji turėjo ir susimokėti už tai.
Jeigu prieš tai JAV – Baracko Obamos administracija – turėjo politiką bandyti vesti dialogą su Rusija, tai šiuo atveju jau to dialogo konstruktyvaus, rimto, kažkokios naujos pradžios turbūt, kad nebuvo matoma pastaraisiais metais.
Iš kitos pusės – branduoliniai ginklai yra įdomia forma sugrįžę į Rusijos ir JAV santykius.
Jeigu iki Donbaso, tai aš sakyčiau tikrai atrodė, kad jau branduoliniai ginklai yra praėjusio Šaltojo karo epochos atributas ir daugybė sunkiasvorių nuomonių Europoje tą palaikė, kad gal jau metas nusiginkluoti, metas ieškoti kitų atgrasymo strategijų.
Rusijai vykdant naujos ginkluotės pirkimus, redislokavimus, veiksmus Kaliningrade, žinoma, ir Ukrainoje, kalbant apie Rusijos taktinius manevrus, matant įvairius doktrininius pokyčius ir, aišku, Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties pažeidimus 2015-aisiais, paaiškėjo, kad Rusija vis dar mąsto branduoliniais terminais.
Na, neatsiliko ir JAV. Prezidento Donaldo Trumpo laikotarpiu buvo smarkiai paplanuoti didinimai arsenalo.
Tuo pačiu Kinija iš karto reaguoja.
Tai yra trijų, ne dviejų galių žaidimas.
Tai, sakykime, į tuos konfliktus, apie kuriuos mes kalbame – ar čia būtų Europos arenoje, kas liečia Ukrainą, ar paralelinės, bet JAV stipriai matomos grėsmės Kinijoje, – branduolinis komponentas tikrai yra sugrįžęs daug stipriau į trasą, negu mes matėme prieš tai.
– Kalbant apie Vakarų šalių reakciją, ji šiek tiek skirtinga. Ta takoskyra pastebima kai kurių apžvalgininkų. Konkrečiai tam tikros šalys – JAV, Jungtinė Karalystė, ta pati Lietuva teikia paramą ginkluote Ukrainai. Vokietijos laikysena šiuo atžvilgiu yra visai kitokia.
Kaip manytumėte, ar teisingas dabar yra tas atsakas, pradedant derybomis, pokalbiais su Rusija, baigiant parama ginkluote Ukrainai?
– Teisingas – čia yra, kaip sakyti, moralinis vertinimas, pridedamas politikai. Ir aš nemanau, kad yra konstruktyvu šitą klausimą tokia linkme kreipti.
Parodys mums istorija, ar buvo pasiekta, ar tai buvo proporcinga. Aš sunkiai galėčiau įsivaizduoti geresnių opcijų Vakarams, negu teikti ginkluotą paramą Ukrainai.
Kita vertus, nuosekli retorika apie sankcijas, kaip pagrindinę poveikio priemonę, mano nuomone, nėra labai efektyvi.
Iš Rusijos mes nelabai girdime aidų kažkokių, kad būtų stipriai tų sankcijų baiminamasi.
Tikrai yra daryta ne viena akademinė studija, kad labai ilgai užtrunka, kol pasijunta sankcijų poveikio skausmas.
