„Saulėtosios naktys“ – festivalis, kuriame gerai jaučiasi vaikas, jaunuolis ar brandus žmogus. Scenoje dainuojamąją poeziją keičia improvizuotas repas, alternatyvi muzika, dar negarsios grupės ir savo stiliaus grandai.
Sodybos šeimininko Sauliaus Bagdonavičiaus sode įsikūrę įvairių veiklų atstovai. Vienus piešia šviečiančiais dažais ant veido. Kitur pora tuzinų žmonių mokosi mušti perkusinius instrumentus.
Jogos meistrai per kelias minutes priverčia patikėti savimi ir atlikti neįtikėtinus triukus. Tradiciškai tarp medžių išvedžioti diržai, kuriais kiekvienas pabando vaikščioti – išlaikyti pusiausvyrą.
Festivalis visada vyksta šimtametėje sodyboje Gataučių kaime. Kadaise šioje sodyboje veikė arklių pašto skyrius.
Įvairiausi senosios sodybos reliktai – nuo durų vyrių iki pakinktų detalių – puošia sodybos sienas.
Kadaise festivalyje grojęs aktorius Andrius Kaniava apie „Saulėtąsias naktis yra pasakęs: „Festivalis yra sukurtas tikrąja šio žodžio prasme, o ne padarytas. Tai matyti vos įžengus į sodybą.“
Šiemet be daugybės žinomų ir pradedančių atlikėjų buvo ir unikalių kviestinių svečių – tikri Ukrainos kazokai. Aštuoni vyrai atvyko mikroautobusu ir nuspalvino renginį.
Paklausi jų – gal jūs dainų ansamblis? Ne, bet jie padainuoja. Gal šokių? Atsakys, kad lietuvių šokiai gal net gražesni. Kas yra kazokai?
Tai gyvenimo būdas. Tradiciniai kazokai paprastai užsiimdavo tik karyba. Jie gyvendavo vien tam, kad apgintų ir saugotų savo kraštą. Kitaip tariant – visą Ukrainą.
Kazoku netaps šeimą turintis patriotas – jis bijos mirti.
Jei senoviškai, kazoku negali tapti paprastas valstietis, nes jis yra prisirišęs prie konkretaus žemės lopinėlio. Juo netaps ir šeimą turintis patriotas – jis bijos mirti.
Kazokų atamanas Ostapas – žmogus, kuris kiekvieną dieną yra tikras kazokas. Jis yra profesionalus skulptorius, menininkas. O kazokystė – gyvenimo stilius. Tai ne tik apranga, bet ir aiškus bei šviesus požiūris į savo tautą.
Atamanas ausimis rijo kiekvieną žodį apie lietuviškas tradicijas. Vėliau prasitarė pajutęs, kad kone dvigubai ilgiau Ukrainoje gyvuojanti krikščionybė iš jų kultūros spėjo atimti žymiai daugiau nei iš lietuvių.
Ostapas turi ir kazokišką vardą – Naida. Jis visiems sutiktiems primena, kad kazokų etninė grupė yra iš prigimties laisvi žmonės, kurie niekada nebuvo ir nebus vergais. Būtent dėl to sovietai kazokus naikino be jokio „perauklėjimo“.
„Po antrojo pasaulinio karo beveik milijonas kazokų keliavo į Angliją, tačiau jie buvo sugrąžinti į sovietų sąjungą. Visus pasiuntė myriop. Tuomet kazokų buvo apie tris milijonus. Tai buvo tikras kazokų genocidas“, – pasakojo Naida.
Kazokas Andrejus – universalus muzikantas. Jis ir dabar atvyko su keliomis lyromis, pučiamaisiais instrumentais. Bando atgaivinti keliaujančių muzikantų tradiciją.
Anksčiau po Ukrainą keliaudavo akli muzikantai, kurie žmonėms dainuodavo ilgiausias dainas, taip pernešdami žinias, naujienas, istoriją.
Kazokas iš pievos – taip pravardžiuojamas kitas kazokas, kuris puikiai gamina ukrainietiškus barščius, virtinius. Su virtiniais gavosi netikėtai – visam festivaliui neprigaminsi. Kai jis neskambina puodais, pagal armonikos garsus griebia mušti būgną.
Prie laužo gražia baltarusių kalba suskambo ir revoliucinė išsivadavimo daina.
Daugelis tiesiog ėjo prie bendro stalo, gaminosi patys virtinius ir dėjo į puodą virti. Tai buvo panašu į savotišką meditaciją ar bendrystės ritualą.
Prie to paties stalo ir iš to paties dubens kartu su ukrainiečiais barščius srėbė lietuviai, baltarusiai ir rusai. Vėliau kartu šoko, pamindami didžiausią mąstymo klaidą kare – ne tautos sukelia karus, o kvailiai ir pinigai.
Festivalyje buvo sunku išvengti kalbų apie karą, kuris siurbia Ukrainai kraują. Menininkas iš Rusijos prisipažino palikęs propagandą skleidžiantį televizorių prie konteinerio jau senokai.
Prie laužo gražia baltarusių kalba suskambo daina. Kažkas paaiškino - tai išsivadavimo himnas, kuris liaudyje yra gyvas, tačiau Baltarusijos ir Rusijos valdžiai labai nepatiktų. Tai buvo lyg brolybės ženklas su su ukrainiečiais, kenčiančiais karo baisumus.
