Kas įvyko sausio 13-ąją?
1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Nepriklausomybės akto SSRS nepripažino ir Lietuvą toliau laikė savo dalimi. Iš pradžių SSRS Lietuvą susigrąžinti siekė kitomis priemonėmis – taikydama ekonominį spaudimą, priešindama Lietuvos tautines mažumas – tačiau galiausiai apsispręsta pasitelkti karinę jėgą. Sausio 13-osios įvykiai buvo SSRS pastangų įvykdyti valstybės perversmą ir atkurti sovietinę valdžią Lietuvos Respublikoje kulminacija.
Dar sausio 8 d. „Jedinstvo“ ir prosovietinė Lietuvos komunistų partija, pasinaudodama kainų padidinimu, surengė mitingą, o jo dalyviai bandė įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą. Į Vilnių SSRS atsiuntė daug karinių pajėgų, kurie per kelias dienas po to apsupo Vilniaus televizijos bokštą, kitus svarbius valstybės pastatus.
Sausio 10 d. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą, reikalaudamas nedelsiant atkurti SSRS konstitucijos galiojimą ir atšaukti anksčiau priimtus „nekonstitucinius aktus“. Tuo tarpu prosovietinės jėgos sausio 11 d. paskelbė kuriančios „Lietuvos gelbėjimo komitetą“.
Galiausiai naktį iš 1991 m. sausio 12 į sausio 13 d. SSRS pabandė jėga į savo rankas paimti Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Užimti atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė.
Prie televizijos bokšto Vilniuje daugiau kaip 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, žuvo 14. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti žmonių saugomą Parlamentą kariškiai atsisakė.
Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, pagrindiniai operacijos tikslai (užimti parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą) nebuvo pasiekti ir gana greitai sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
Sausio 13-osios byla siekiama nubausti įsakymus panaudoti jėgą davusius bei juos vykdžiusius žmones ir taip įvykdyti teisingumą.
Kiek asmenų yra teisiama Sausio 13-osios byloje?
Prieš teismą turėtų stoti iš viso 65 kaltinamieji, tačiau dauguma iš jų yra teisiami už akių, nes slapstosi Rusijoje arba Baltarusijoje, su teismu bendradarbiauti atsisako ir į posėdžius Lietuvoje neatvyksta. Rusija ir Baltarusija taip pat atsisako bet kokio bendradarbiavimo Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų atžvilgiu.
Lietuvoje šiuo metu yra tik du kaltinamieji – Rusijos piliečiai Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis. J.Melis yra laikomas suimtas, o iš G.Ivanovo ikiteisminio tyrimo metu buvo atimti asmens dokumentai.
Kaltinimai Sausio 13-osios byloje pateikti buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui, buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui, Lietuvos komunistų partijos buvusiam antrajam sekretoriui Vladislavui Švedui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriui Algimantui Naudžiūnui.
Kaltinimai taip pat pateikti Genadijui Golubkovui, Valerijui Sibiriakovui, Vladimirui Demidovui, Bogdanui Suščikui, Vladimirui Sofjinui, Sergejui Panikarovui, Jevgenijui Gavrilovui, Ivanui Šepiliovui, Aleksandrui Gomziakovui, Aleksandrui Zolotuchinui, Ruslanui Junusovui, Sergejui Golovko, Sergejui Machovui, Konstantinui Usovui, Anatolijui Fefelovui, Aleksandrui Navozovui, Eduardui Michailovui, Vladimirui Gončiarikui, Aleksandrui Sidorkovui, Anatolijui Lepichovui, Jurijui Janočkinui, Aleksejui Filimonovui, Anatolijui Ivanickiui, Aleksandrui Cepotai, Vladimirui Šechovcovui, Grigorijui Belousui, Gennadijui Ivanovui, Vladimirui Prokofevui, Nikolajui Astachovui, Sergejui Voroninui, Vladimirui Uspenskiui, Eduardui Roskovui, Vladimirui Sorokinui, Jurijui Ondai, Albertui Galinaičiui, Arkadijui Bajukovui, Olegui Abramovui, Nikolajui Sakarai, Anatolijui Urbanui, Anatolijui Kimui, Dmitrijui Filippovui, J.Meliui, Dmitrijui Bolšakovui, Nikolajui Ogurcovui, Aleksandrui Korobočkinui, Aleksandrui Radkevičiui, Jevgenijui Čiudesnovui, Nikolajui Demidovui, Viktorui Šulikovui, Vasilijui Savvinui, Aleksandrui Žitnikovui, Viktorui Moroziukui, Genadijui Poltoraninui, Sergejui Fiodorovui, Olegui Morkovskiui, Viktorui Romančevskiui, Michailui Chabarovui, Jurijui Strašnenko, Romui Juchnevičiui, Vasilijui Kustrio.
Kaltinamuosius gina maždaug pusšimtis advokatų. Daugeliui kaltinamųjų yra išduoti Europos arešto orderiai, paskelbta tarptautinė paieška.
Kas yra teisėjai?
Bylą nagrinėja teisėja Ainora Kornelija Macevičienė (pranešėja). Jai talkina kolegijos nariai Artūras Šumskas ir Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė bei atsarginė teisėja Aiva Survilienė.
Kiek byloje yra liudytojų ir nukentėjusiųjų?
Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie tūkstantį. Bylą sudaro 709 tomai, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.
Į apklausas yra kviečiami buvę Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovai, deputatai, Vyriausybės nariai, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos departamento vadovai ir pareigūnai.
Teismas kaip liudytojus yra apklausęs tuometinį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, Aukščiausiosios Tarybos deputatą Algirdą Saudargą, tuometinį Lietuvos atstovą Maskvoje Egidijų Bičkauską, buvusį Krašto apsaugos departamento direktorių Audrių Butkevičių, tuometinį sveikatos apsaugos ministrą, Juozą Oleką, tuometinį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatą Aleksandrą Abišalą, ekspremjerą Albertą Šimėną.
Kodėl Sausio 13-osios byla teisme nagrinėti buvo pradėta tik 2016 m. pradžioje?
Sausio 13-osios byla teismą pasiekė ne pirmą kartą. Pirmoji byla buvo pradėta nagrinėti dar 1991 m., praėjus nedaug laiko po kruvinųjų įvykių. Kartą jau išnarplioję Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą nuo 1990-ųjų kovo iki 1991-ųjų rugpjūčio, prokurorai pirmąją bylą teismui perdavė dar 1996-aisiais.
Tačiau tąkart už perversmo organizavimą ir antivalstybinę veiklą su keturiais bendrais nuteistas tik Mykolas Burokevičius. Kiti kaltinamieji atsakomybės išvengė laiku pasprukę į kitas šalis: tuo metu Lietuvos įstatymai teisti už akių neleido, tad teismas bylą grąžino prokurorams.
„Teismas atsisakė teisti, tuo metu ir įstatymų nebuvo, [leidžiančių teisti] už akių. Byla buvo grąžinta, ir Seimas du kartus tvarkė Baudžiamojo proceso kodeksą“, – yra sakęs buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.
1999 m. tyrimas prokuratūroje buvo pradėtas antrą kartą, tačiau vyko lėtai. Septynerius metus bylą tyrė tik vienas prokuroras.
Esminį postūmį šioje byloje suteikė 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. kovo 31 d. įsigaliojusios baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus palengvinusios Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisos. Jos numatė galimybę užbaigti ikiteisminį tyrimą ir įtariamajam nedalyvaujant procese.
Tačiau ir tuomet procesas nevyko greitai, nes, kaip pirmojo teismo posėdžio metu pažymėjo teisėja, Lietuvos teisėsaugos atstovai buvo priversti išnaudoti visas galimybes surasti bei pristatyti prieš teismą už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus atsakingus piliečius.
Ikiteisminis tyrimas sausio 13-osios byloje buvo baigtas tik 2014 m. lapkritį. Proceso dalyviai, t.y. įtariamieji, jų gynėjai, nukentėjusieji, civiliniai ieškovai ar jų atstovai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga galėjo iki 2015 m. gegužės. Tada byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui.
V.Landsbergis yra svarstęs, kad prie ankstesnio bylos vilkinimo prisidėti galėjo ir Rusija.
„Tos bylos labai nepatogios dabartinei Rusijai, ir jos slopinamos arba vilkinamos, ir negaliu niekaip patikėti, kad be Rusijos žinios ir įtakos“, – yra sakęs V.Landsbergis.
Kuo yra kaltinami teisiamieji?
Sausio 13-osios bylos teisiamieji yra kaltinami nusikaltimais žmogiškumui ir karo nusikaltimais. Nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams netaikoma senatis.
Prokurorų duomenimis, J.Melis buvo viename iš tankų sovietams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą. Taip pat generalinė prokuratūra sako, kad G.Ivanovas buvo vienas iš vadovaujančių asmenų, 1991 metais sausio 11 dieną sovietų kariams užgrobiant Spaudos rūmus Vilniuje.
Kaip jie teisinasi?
Nei J.Melis, nei G.Ivanovas savo kaltės nepripažįsta.
2014 m. kovą Lietuvoje sulaikytas J.Melis pripažįsta, kad 1991 metų sausį buvo viename iš tankų sovietams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą. Jo teigimu, pagal pulko vado įsakymą iš tanko buvo iššauti trys tušti šūviai.
Kaltinamasis sakė, kad 1991 metais, dalyvaudamas sovietų operacijoje, manė tarnaujantis savo šaliai.
„Dalyvaudamas operacijoje buvai įsitikinęs, kad Lietuva priklauso Sovietų Sąjungai. Aš turėjau visus pagrindus taip manyti. Situacija buvo sudėtinga ir prieštaringa“, – teisme kalbėjo J.Melis.
„Pareikšti kaltinimai man suprantami, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų nepripažįstu, nesutinku su vienu kaltinimo punktu. Faktą dėl bokšto užėmimo apsaugai, trijų tuščių šūvių iš tanko, kurį vairavau, patvirtinu“, – apklausos pradžioje sakė kaltinamasis.
Jis pasakojo, kad veikė pagal pulko vado Nikolajaus Astachovo įsakymą.
„Žudyti žmones įsakymo negavau. Priešingai – visuose lygiuose įspėdavo, kad veiktume atsargiai ir jokiu būdu nenukentėtų civiliai. Apie tai ne kartą minima bylos medžiagoje. Tanko įgula, kurioje buvau, nieko neprispaudė, nieko nenužudė“, – teigė kaltinamasis.
„Ar gali Lietuvos teismai nešališkai, be emocijų vykdyti teisingumą? Aš tuo tikiu. Tai egzaminas šaliai, kuris patikrins Europos vertybių ir tikrosios demokratijos principų laikymąsi“, – sakė Rusijos pilietis.
Tuo tarpu G.Ivanovas dar per apklausas pas prokurorus tvirtino, kad per Šiaurės miestelyje dislokuotų karininkų susirinkimą buvo nuspręsta, kad kas bebūtų, nesikišti į įvykius mieste, buvo užvirinti vartai, kad esą į dalinį neateitų karinę techniką apžiūrėti sumanęs jaunimas.
Tačiau G.Ivanovas taip pat liudijo, kad važiavo užšokęs ant tanko iki Spaudos rūmų, o prieš tai pagal kito kariškio prašymą turėjo patikrinti, ar iš tankų išimtas karinis komplektas. Paaiškėjo, kad tankai buvo užplombuoti.
„Kaip užplombuotame tanke galėjote tikrinti ginkluotę?“ – stebėjosi teisėjai ir prokurorai.
Kaltinamasis per apklausas tvirtino nežinojęs, kodėl staiga tankai pajudėjo iš šiaurės miestelio, nes buvo nuspręsta nesikišti į įvykius mieste.
„Pirmas įspūdis, kad Pskovo oro desanto divizija pagrobė tankus“, – sakė G.Ivanovas. Teisėjai jo klausinėjo, kodėl visos kelionės iki Spaudos rūmų metu jis nesistengė išsiaiškinti, kas vyksta – nebeldė buože į tanko vidų, nebandė susisiekti su tanką valdančiu kariškiu per liuką – juk vagiamas kariuomenės tankas.
Teismo posėdyje buvo paskelbti kariškių parodymai ir dokumentai, kuriuose užfiksuota, kad G.Ivanovas sausio įvykių metu oro desanto kariškiams išdavė kelias dėžes su tūkstančiais tuščių šovinių.
Kaltinamasis tvirtino, kad parašas dokumentuose yra ne jo, jis neturėjo teisės išduoti nei kovinių, nei tuščių šovinių, tai neįėjo į jo pareigas.
Kiek laiko truks bylos tyrimas?
Teismo posėdžiai Sausio 13-osios byloje yra suplanuoti iki 2017 metų gruodžio pabaigos.
Koks buvusio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo santykis su šia byla?
Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas yra tarp kviečiamų liudyti asmenų. Tačiau Vilniaus apygardos teismas kol kas nesulaukė M.Gorbačiovo atsakymo į kvietimą liudyti Sausio 13-osios byloje.
Teismas keliais būdais – įprastiniu šaukimu ir elektroniniu paštu išsiųstu šaukimu – bando prisikviesti liudytoją, tačiau atsako kol kas nėra. Teismo šaukime rašoma, kad M.Gorbačiovo pavardę posėdžiuose minėjo kiti liudytojai, todėl jo prašoma papasakoti, ką jis žino apie minėtų įvykių aplinkybes.
M.Gorbačiovo fondo Maskvoje ir jo asmeninis atstovas spaudai Vladimiras Poliakovas anksčiau BNS yra teigęs, kad reakcijos į teismo sprendimą apklausti liudytoją galima laukti tuomet, kai M.Gorbačiovas gaus dokumentus iš teismo, žiniasklaidos pranešimų komentuoti jis nepanoro.
Buvęs sovietų specialiosios paskirties būrio „Alfa“ vadovas, kaltinamasis Sausio 13-osios byloje Michailas Golovatovas, pernai rugpjūčio pabaigoje būdamas Maskvoje pareiškė, kad kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai negalėjo vykti be M.Gorbačiovo žinios.
„Kiek kartų dalyvavau gesinant gaisrus, pradedant Kalnų Karabachu, Dušanbė, Baku, Tbilisiu ir baigiant Vilniumi, sakyti, kad mes atskridome į Vilnių patys, kad mums niekas nedavė įsakymo... To būti negali! Mūsų būriui galėjo vadovauti tik KGB vadovas, gavęs Politbiuro arba vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado nurodymą“, – kalbėjo M.Golovatovas.
„Prabėgus 25 metams vienareikšmiškai sakau, kad tai buvo išdavystė – centrinės valdžios, asmeniškai Gorbačiovo, kuris šiandien būdamas 85 metų elgiasi taip, kaip ir 1991-aisiais – tą prisimenu, o to neprisimenu“, – pridūrė jis.
Buvęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto vadovas, Sausio 13-osios byloje taip pat kaltinamas generolas Algimantas Naudžiūnas pernai rugpjūtį Maskvoje teigė, kad asmeniškai M.Gorbačiovas įsakė vykdyti specialiąją operaciją Vilniuje.
„Kariniame pasitarime man dalyvaujant Gorbačiovas asmeniškai davė įsakymą pradėti trijų objektų, kuriuos užėmė Lietuvos propagandistai, išlaisvinimo operaciją. Iš šių trijų objektų – Spaudos rūmų, telecentro – liejosi purvas ant Komunistų partijos, Sovietų Sąjungos“, – sakė A.Naudžiūnas.
Pasak jo, per Sausio įvykius Lietuvos teritorijoje iš viso buvo dislokuota apie pusė milijono sovietų karių: „Tai buvo milžiniška jėga, kuri galėjo pakilti ir nušluoti lietuvišką viršūnėlę.“
Pats M.Gorbačiovas anksčiau yra neigęs, kad davė įsakymą šaudyti Vilniuje.
Kaip bylos procesą vertina Rusija?
Maskva dar niekada nėra suteikusi pagalbos apklausiant M.Gorbačiovą ir kitus buvusius aukštus Sovietų Sąjungos pareigūnus Sausio 13-osios byloje. Atsisako Rusija ir išduoti kaltinamuosius šioje byloje. To padaryti nesutinka ir Baltarusija.
Rusijos užsienio reikalų ministerija 2016 m. sausio 29-ąją sukritikavo Sausio 13-osios bylą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, sakydama, kad Rusijos piliečiai persekiojami neteisėtai.
„Veiksmai, dėl kurių Lietuvoje kaltinami rusai, yra interpretuojami šališku būdu, piktnaudžiaujant tarptautine teise“, – yra sakiusi Rusijos URM atstovė Marija Zacharova.
Rusijos spaudoje nestigo piktų komentarų ir dėl Lietuvos sprendimo kviesti M.Gorbačiovą į apklausą. Kremliaus kontroliuojamos televizijos RT tinklalapyje Sausio 13-osios įvykiai, per kuriuos sovietų kariai nužudė 14 civilių, buvo pavadinti „reakcija į neteisėtus protestus“.
2016 m. lapkritį Rusijos Dūma pareiškė, kad Vilniuje vykstantis teismo procesas Sausio 13-osios byloje yra ne teisinis, o politinis, ir kad juo siekiama parengti dirvą pasmerkti Rusiją tarptautinėje arenoje bei pareikšti jai ieškinius dėl žalos atlyginimo.
Kaip nurodo Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, pareiškimo iniciatorius iš Komunistų frakcijos Sergejus Šargunovas teigė, kad projekto tekstas suderintas su Rusijos užsienio reikalų ministerija.
Dokumente teigiama, kad Vilniuje vykstantis teismo procesas yra neobjektyvus, prieštarauja tarptautinės teisės normoms. Anot jo, 1991 metais nepriklausomos Lietuvos valstybės nebuvo, dar vyko šalies atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos, todėl tuometinių sovietų kariuomenės veiksmų negalima vertinti kaip Maskvos agresijos ir bandymo neteisėtai pakeisti konstitucinę valstybės santvarką.
