Retėjančios šablonų gretos
„Vis dar įprasta galvoti, kad tikras stereotipinis vyras yra stiprus, drąsus, gražus, bet gražus šabloniškai – pavyzdžiui, kaip Bredas Pitas“, − sako dvidešimt penkerių metų informacinių technologijų pagalbos specialistas Robertas Padroštis.
Tiesa, vaikinas priduria, jog šis mentalitetas pamažu traukiasi: „Manau, jog iš tiesų beveik niekas taip negalvoja, o medijose irgi niekam nebeįdomūs tokie lietuviški bredai pitai“.
Anot Roberto, jo paties vyriškumas – netradicinis. „Esu trapaus sudėjimo, nesportuoju, mano manieros mergaitiškos“, – vaikinas priduria, kad prisiimti sergėtojo vaidmens ir atlikinėti, kaip pats sako, vyriškų žygdarbių, niekad neturėjo noro.
Jaunas vyras teigia, jog gyvenime dėl savo nešabloniško vyriškumo yra patyręs sunkumų, o stigma būti konkretaus tipažo vyru naikina pasitikėjimą savimi.
„Gal tas noras ieškoti tikrų vyrų pasireiškia situacijose, kurios to reikalauja, kaip, pavyzdžiui, su šauktiniais buvo, kad tavo tėvas tarnavo, senelis tarnavo, o tu verki kaip boba“, − vyriškumo paieškų priežastis apsvarsto jis.
Kalbėdamas apie savo „neatitikimus“, Robertas juokiasi: „Aš šiaip esu labai moteriškas, bet mano balsas labai žemas, todėl visą tą moteriškumą išbalansuoja“.
Jaunas vyras teigia, jog gyvenime dėl savo nešabloniško vyriškumo yra patyręs sunkumų, o stigma būti konkretaus tipažo vyru naikina pasitikėjimą savimi, verčia jaustis menkesniu vyru ir turi rimtų psichologinių pasekmių.
„Man gyvenime yra dažnai pasitaikę įvairių pravardžiavimų, nes visad atrodžiau ir elgiausi (ir dabar elgiuosi) gana mergaitiškai, tai šaukdavo visaip: p*daras, gėjus, boba“, − atvirauja vaikinas.
„Įsimintiniausia replika buvo, kai būdamas aštuoniolikos su drauge vaikščiojau parduotuvėje“, - prisimena jis, − „tokie du marozai trainiojosi aplink“.
„Vėliau manęs draugė paklausė, ar girdėjau, ką jie sakė eidami pro šalį. Pasirodo, vienas jų pažiūrėjo į mane ir pasakė kitam: „mūsų gretos retėja“. Na, turėjo omenyje, kad aš – ne vyras“, − pratęsia Robertas.
Tačiau Robertas prisipažįsta, kad didžioji dalis sunkumų dėl „vyriškumo standartų“ neatitikimų buvo grynai psichologiniai, t. y. jo paties nepasitikėjimas savimi kalbant su „vyriškesniais“ vyrais ir nerimas būti užgautam dėl kokio savo judesio ar ištarto žodžio.
„Studijose ir darbe žmonės tiesiog draugiškai ką nors „nuvelia“ apie plonas kojas, bet apskritai niekam nerūpi tie mano neatitikimai“, − apie tikrąsias aplinkinių reakcijas kalba Robertas.
Ir šiuo metu vaikinas − užtikrintas, jog savęs niekaip keisti nenorėtų: „Atrodo, dabar taip pasitikiu savo vyriškumu, kad neprisiimu mačo vaidmens ir nebijau pasirodyti nevyriškas“.
Drąsus trafaretų laužymas
Iškėlus klausimą, kokių stereotipų apie „vyriškus vyrus“ yra girdėjęs, translytis vaikinas Emil Jasper randa daug pavyzdžių, girdėtų tiek namuose, tiek už jų ribų.
„Mama dažnai sakydavo, neverk, vyrai juk neverkia, vyrai turi nešioti sunkius daiktus, statyti spintas ir atlikti sunkesnius fizinius darbus“, − tokius stereotipus pirmiausia iškelia 17-metis.
Pasak Emilio, daugumą stereotipų jis stengėsi atitikti sau: „Pats sau visada buvau vyras, tik nežinojau ar pakankamai vyriškas“.
Vaikinas prisipažįsta, jog dauguma jo patirtų problemų – panašios į Roberto: „Esu patyręs daugybę sunkumų, tačiau daugiausia dėl spaudimo sau pačiam atitikti visus stereotipus ir būti labiau vyrišku“.
„Aišku, būdavo daug visokių suicidinių minčių, kurios ir dabar pasitaiko, nes darydavau viską, kad atrodyčiau labiau vyriškas, bet man niekada nebuvo gana“, − atvirauja Emilis.
Pasak Emilio, daugumą stereotipų jis stengėsi atitikti sau: „Pats sau visada buvau vyras, tik nežinojau ar pakankamai vyriškas“.
Anot vaikino, teko draugiškos pašaipos ir įžeidinėjimai, girdėti iš brolių ir kitų vaikinų bei emocinis uždarumas buvo bene sunkiausiai įvykdomos vyriškumo gairės.
„Niekada nemačiau jų verkiant ar išsipasakojant vienas kitam. Tai man atrodė sudėtingiausia“, − stereotipų išpildymus apmąsto jis.
Paklaustas, kas, jo manymu, nutinka vyrams, bandantiems sau primesti konkrečius rėmus, Emilis atsako paprastai: „Jie pradeda nuvertinti save, nepriima savęs ir jaučiasi prastesni už kitus“.
„Mano nuomone, vyras, kuris nepriima savęs ir bando atitikti seniai nusistovėjusius stereotipus, kuriuos kažkada kažkas sugalvojo, visiškai užgožia savo unikalumą ir bando būti tokiu, kokį jį nori matyti kiti žmonės“, − teigia jis.
Vaikinas prisipažįsta, jog pats stereotipinį vyrą primena nebent tik išvaizda: turi trumpus plaukus, nešioja laisvus drabužius.
„Dažnai leidžiu savo merginai sumokėti už mane, jeigu ji pasisiūlo, ar pačiai pakviesti mane į pasimatymą“, − savo „neatitikimus“ vardija Emilis.
Vaikinas priduria, jog nebijo reikšti savo emocijų: „Jei esu liūdnas, tai parodysiu, jei esu supykęs, laimingas ar išsigandęs – tai parodysiu. Vyriškumas nėra emocijų užgniaužimas, sunkaus fizinio darbo atlikimas, šeimos išlaikymas ir taip toliau“.
„Su vyriškumu man labiausiai asocijuojasi žodis drąsa. Drąsa būti savimi, parodyti savo unikalumą, reikšti savo emocijas, drąsa išbandyti kažką naujo, drąsą sulaužyti vyriškumo stereotipus“, − sako Emilis.
Vaikinas pabrėžia, kad stojiška laikysena nėra vyriškumo pagrindas: „Jeigu man per sunku, paprašau pagalbos ir nemanau, kad tai padaro mane mažiau vyrišku“.
Įsirėminame patys
VDU profesorius, sociologas A.Tereškinas atsako, jog apie vyriškumą nesusimąstantiems individams vyriškumas yra apibrėžtas biologiškai: „Jei turi vyriškus lytinius organus, vadinasi, esi vyras“.
Tačiau tiems, kurie mėgina išsiaiškinti, kodėl vyrai elgiasi vienaip ar kitaip, kodėl vieniems Donaldas Trumpas, o kitiems Saulius Skvernelis yra vyriškumo idealas, vyriškumo ribos daug platesnės.
„Gyvename tradicinio trumpų ir skvernelių vyriškumo epochoje“, – konstatuoja profesorius. Anot jo, šiam vyriškumui būdingas konfrontacinis galios išreiškimo stilius, neretai kupinas melo ir manipuliacijų.
Sociologas primena, jog be konfrontacinio vyriškumo egzistuoja ir kitų vyriškumo tipų, kuriuos mokslininkai vadina alternatyviomis vyriškumo formomis.
„Tai gali būti ir homoseksualus vyriškumas, ir moteriškas heteroseksualus vyriškumas (jam priklausytų heteroseksualūs vyrai, kurie neatitinka vyriško elgesio standartų), ir žemesnių socialinių klasių vyriškumas“, − sako A.Tereškinas.
Kaip teigia profesorius, lytiškai stereotipizuoto elgesio gairėmis besiremiantiems vyrams būdingas savidestruktyvumas, nusikalstamumas, girtavimas.
Profesorius taip pat priduria, jog gana plačios vyriškumo ribos priklauso nuo to, į kokį vyriškumo tipažą patys vyrai mėgina įsirėminti.
Tačiau kas nutinka vyrams, žengiantiems per savo įgimtas alternatyvas ir besąlygiškai bandantiems patenkinti tradicinio vyriškumo normas?
Kaip teigia profesorius, lytiškai stereotipizuoto elgesio gairėmis besiremiantiems vyrams būdingas savidestruktyvumas, nusikalstamumas, girtavimas.
Anot profesoriaus, iškyla vyriškumo idealo paradoksas. „Tiek savižudybių, tiek smurto, tiek mirtingumo apskritai statistika Lietuvoje rodo, kad vyrai nėra nei fiziškai, nei emociškai stiprūs“, - dėsto A.Tereškinas.
Čia sociologas prisimena žiauraus optimizmo sąvoką: „Daugeliui iš mūsų neįmanoma įgyvendinti vyriškumo idealų, o mūsų niekuo neparemtą optimizmą nuolat lydi gėdos, baimės ir siaubo jausmai, neatsiejami nuo šiuolaikinio vyriškumo išgyvenimų“.
Ir vis dėlto, A.Tereškinas ragina nepasiduoti konkrečioms vyriškumo normoms. „Kad ir kaip visuomenė norėtų visiems mums primesti šį vyraujantį vyriškumą, jo rėmus pasirenkame patys“, - primena sociologas.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2018/2019 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
