– Kodėl Lietuva tapo parlamentinė respublika?
– Tai daugiau nei 100 metų tradicija. Pradžių pradžia yra Didysis Vilniaus Seimas ir jo sprendimai „reikalauti autonomijos Lietuvai su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“. Matote, koks demokratiškumo laipsnis. Paskiau – 1918 m. Vasario 16-osios aktas, kurį visi žino. Valstybės Taryba 1918 m. liepą pritarė monarchijai ir taip susikompromitavo, nes tais metais Europoje vyravo bendras demokratinis nusiteikimas, o monarchijos buvo šluojamos, kaltinamos karo sukėlimu. Tad 1920 m. Steigiamasis Seimas, išreikšdamas žmonių valią, paskelbė nepriklausomą respubliką. Žinoma, 1926 m. perversmas reikalus pagadino, bet po valstiečių bruzdėjimų režimas buvo priverstas sukviesti Seimą. Tai buvo vienas iš ūkininkų reikalavimų.
– Vadinasi, būta laikų, kai liaudis Seimo pasigesdavo, o tvirtos rankos kratydavosi?
– Būtent. Paskui buvo 1949 m. Lietuvos partizanų deklaracija, kur taip pat kalbama apie parlamentinę respubliką. Taigi parlamentinės respublikos idėja eina per visą istoriją. Tad kai buvo atkuriama valstybė, nebuvo jokių diskusijų – kertinis dokumentas buvo 1922 m. Konstitucija.
– O kaip atsirado tiesiogiai renkamas prezidentas? Juk parlamentinėje respublikoje jis renkamas Seimo?
– Steigiamajame Seime diskusija dėl prezidento buvo didžiulė. Kairieji teigė, kad jo visiškai nereikia, bet vis dėlto buvo sutarta, kad jis bus renkamas Seimo. Naujaisiais laikais bent jau aš diskusijos dėl prezidentinės respublikos neprisimenu. Mūsų uždavinys buvo atkurti valstybę kuo taupesnėmis priemonėmis, nes turėjome mažai laiko – iki TSRS deputatų suvažiavimo. O tvirtos rankos idėja atsirado su pirmaisiais sunkumais, kai iškilo uždavinys rengti Konstituciją (iki tol galiojo laikinasis pagrindinis įstatymas) ir kai kilo ginčai tarp „seimininkų“ ir „prezidentininkų“. Net buvo organizuotas referendumas, kurį buvo norima sujungti su referendumu dėl sovietų armijos išvedimo, kad visi ateitų ir balsuotų. Variantas buvo toks: fragmentiška Konstitucija ir stiprus prezidentas, o mes sakėme, kad reikia priimti visą Konstituciją, kad būtų aiški visa valdžios sistema.
– Akivaizdu, kad Lietuva turi ir turėjo valstybės valdymo bėdų. Tai labiau priklauso nuo valdymo formos ar nuo valdymo turinio, t. y. nuo to, kokie žmonės išrenkami, kas tampa vyriausybės galva?
– Mano supratimu, ne forma svarbiausia. Valdymo formos pakeitimas gali atvesti prie negerų dalykų. Sakykim, kaip 1926 m. įvestas autokratinis režimas. Per nepriklausomybės laikotarpį buvo visokių svarstymų ir net referendumų keisti valdymo formą, bet žmonės juose nebalsavo.
– Gal ir naivus, bet svarbus klausimas: Lietuva – parlamentinė valstybė, tad gal didžioji dalis atsakomybės ir tenka parlamentui? Ar adekvati žmonių reakcija, kai beveik visų nelaimių kaltininku paverčiamas Seimas?
– Sakyčiau, kad ne visai adekvati, bet ką padarysi. Juk mes esame atviriausia institucija. Ar kas girdi, ką tariasi Vyriausybė savo posėdyje ar Prezidentė su savo patarėjais? O Seimas yra permatomas iš visų pusių, jam labiausiai ir kliūva. Tačiau Seimo atsakomybės anaiptol nenoriu sumenkinti – turime atsakyti už savo sritį, kaip numato Konstitucija.
– Kaip vertinate siūlymus mažinti Seimo narių skaičių? Ką tai pakeistų, be sutaupytų 60 mln. litų? Kodėl Seimo narių yra būtent 141?
– Man pačiam buvo įdomu iškapstyti visą šią istoriją. Pirmojoje respublikoje buvo apskaičiuota, kad gali būti 229 tautos atstovai, tuomet vienas atstovautų 15 tūkst. žmonių. Kaip atsirado skaičius 141? LTSR Aukščiausiojoje Taryboje (AT) buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo V. Klikūnienė, tuometė AT prezidiumo tarybos pirmininko pavaduotoja. Ji argumentavo, kad tokiu atveju net mažiausias rajonas galėtų turėti savo atstovą. Tačiau net ir tuomet vyko diskusija – buvo siūlymų rinkti nuo 90 iki 300 deputatų. Toks Apanavičius, partinis vieno rajono veikėjas, sakė, kad reikia turėti omenyje, jog reikės ir automobilių, ir biurų, ir t. t. Tačiau, išklausęs V. Klikūnienės argumentus, nusileido. Vienas darbininkas siūlė išrinkti 111 deputatų, kad būtų sutaupyta apie 1 mln. rublių. Galiausiai vis dėlto buvo apsistota ties 141.
– Žodžiu, šį skaičių paveldėjome iš sovietinių laikų?
– Ir vėliau buvo siūlymų mažinti Seimo narių skaičių. Vienas iš jų buvo mano, pateiktas referendumui kartu su 1996 m. Seimo rinkimais. Tačiau žmonės nebalsavo, referendumas neįvyko. Todėl kai dabar kalbama apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, visiems sakau: „Mano sąžinė rami.“ Aišku, taip būtų galima sutaupyti, tačiau nėra jokių garantijų, kad Seimas būtų geresnis – „balamūtų“, tinginiaujančiųjų ir bimbinėjančiųjų būtų toks pats procentas.
– Pradėjote dirbti Seime, kai jis buvo populiarumo viršūnėje. Jūsų akyse augo ir privilegijos, nes nepriklausomybės pradžioje Seimo garaže tikriausiai stovėjo tik kelios „Volgos“. Kokios, jūsų nuomone, yra normalios sąlygos Seimo nariui dirbti, o kokios – jau perteklinės?
– Pagrindinis principas – parlamentinės veiklos išlaidos turi būti atlyginamos, kad šias pareigas galėtų atlikti ne tik turtingi Seimo nariai (tokių, kuriems net algos nereikia, buvo ir yra). Tos sąlygos dirbti jokiu būdu nėra privilegijos. Žinoma, automobilių iš pradžių buvo mažiau, man teko važinėti ir „Volga“, ir „Čaika“. Paskiau buvo sutarta jų atsisakyti, nes jos jau buvo atitarnavusios, trūko detalių.
– O kaip tapo populiaru nuomoti automobilius už parlamentinės veiklos lėšas?
– Šiame reikale aš nedalyvavau, bet idėja buvo graži. Kad parlamentinės lėšos nebūtų naudojamos kam nereikia, buvo numatyta, kam jas galima naudoti. Vienas iš skirsnių – automobilis važinėti pas rinkėjus. Žinoma, kai kurie šioms reikmėms pasirinko per gerus automobilius, rėžiančius akį.
– Neretai susidaro įspūdis, kad Seimo nariai, kartais galbūt tikrai ne iš piktos valios, šiek tiek nejaučia šalies atmosferos. Ar iš tikrųjų Seimo rūmuose ilgainiui sutrinka šis suvokimas?
– Tautoje taip pat yra visokių žmonių. Kažkodėl nė į vieną pasaulio parlamentą vien angelai nebuvo išrinkti.
– Seimas šiuo metu naudojamas kaip moralinė bokso kriaušė. Kaip dėl to jaučiatės?
– Jei to bijai, į Seimą nėra ko eiti. Kita vertus, jei leidžiu žmonėms išsilieti ir priimu neigiamas emocijas, galbūt žmonės neis daužyti sienų ar veidelių kitiems. Be to, nors ne visuomet buvo vienodai jauku, jau 20 metų vaikštau Vilniaus gatvėmis...
