Susitarimo dokumentas kaip biurokratinis perlas
Pagaliau ir šioje srityje subrendo mūsų Vyriausybė: suvokė, kad būtinas socialinis trijų pagrindinių visuomenės jėgų – vykdomosios valdžios (tos pačios Vyriausybės), darbdavių (Lietuvos pramonininkų ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijų) ir, aišku, profsąjungų – susitarimas. Premjeras šį žodžių junginį (Nacionalinis susitarimas) vartoja vos ne kaip kovos šūkį – atrodytų, kai tas minimas dokumentas bus pasirašytas (o tai planuojama atlikti bent jau šį mėnesį), prie Nemuno krantų pražys alyvos. Deja, deja...
Visų pirma, Vakaruose, kur tokių socialinių susitarimų praktika gyvuoja jau seniai (geriau susitarti dėl nacionalinio pyrago dalybų, nei kariauti socialinius karus), minėti dokumentai yra perdėm konkretūs ir dalykiški. T. y. nusakoma, ką įsipareigoja Vyriausybė, darbdaviai ir profsąjungos. Parašų rašalas nudžiūvo – visi malonėkite vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus. Ir vykdo.
Mūsų Nacionalinis susitarimas primena nežinia ką: nacionalinę šalies plėtros iki 20.. metų strategiją, socialinių partnerių tarpusavio santykių studijų analizę ar pan. Juk ko tik čia nėra: ir numatomas (tik kada?) euro įvedimas, ir kaip padėti neįgaliesiems, ir kaip spręsti daugiabučių renovavimą ar supaprastinti statybos leidimų gavimą. Net numatoma, kad reikia didinti mūsų ekonomikos konkurencingumą per mokslo, inovacijų ir technologijų integraciją ar kaip pertvarkyti energetikos sektorių.
Profsąjungos įspėja Vyriausybę
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (į ją įeina 26 šakinės profsąjungos) atstovai surengė spaudos konferenciją – ji iš esmės buvo tarsi įspėjimas šiai Vyriausybei. Mat jei pastaroji Nacionalinį susitarimą traktuos kaip nacionalinį nutarimą (priimtą iš esmės vienos Vyriausybės), šalies profsąjungos ims rengtis pačių įvairiausių formų protestams. Nes, kai tik buvo sutarta rengti minėtąjį dokumentą, buvo sutarta: jokių algų karpymų nebebus. O dabar A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė visiškai realiai planuoja nurėžti dar 10 proc. biudžetininkų atlyginimų. Juolab kad tų nurėžimų būta jau anksčiau, tad vietoj nors kiek padidėjusių atlyginimų kai kurie biudžetininkai skaičiuoja: kas gi liko iš buvusios algos? O liko, pasirodo, ne tiek jau daug. Štai ką pasakojo profsąjungų lyderiai.
„Socialinių darbuotojų visuotinis darbo užmokestis tesiekė vos 45 proc. šalies vidurkio. Po visų permainų dabar jis tesudaro... 40 proc., maža to, tą „likutį“ planuojama mažinti dešimtadaliu (priminsime, kad šalies visuotinis atlyginimas metų viduryje siekė 1 687 litų „į rankas“ – A. M.)! O juk kai kurie šios profesijos žmonių atliekami darbai yra įtraukti į pavojingų profesijų sąrašą. Pavyzdžiui, dirbama su asocialiais asmenimis, sergančiais atvira tuberkuliozės forma“, – sakė Rima Kisielienė, Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja.
Aleksandros Leparskienės, Lietuvos kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkės, teigimu, labai greitai bibliotekininkai ir muziejų darbuotojai patys virs savo įstaigų eksponatais, nes už jų gaunamą algą darosi nebeįmanoma išgyventi. „O Vyriausybė, matyt, patenkinta – kad tik tie visi, gaunantys minimalų atlyginimą ar kiek daugiau, tylėtų. Tačiau tie tylintys gali išeiti į gatves ir be profsąjungų raginimo“, – mano ji.
„Mūsų darbuotojams atlyginimai šiemet jau buvo mažinti dukart: kai bazinis atlyginimas krito nuo 490 iki 470 litų, o vėliau – dar iki 450 litų. Kaip motyvuoti dirbti pareigūnus, kai nusikalstamumas šalyje ima grįžti ne į 2005 metus (pagal kritusius atlyginimus), o į baisiuosius 1992–1993-iuosius? Neseniai keletą Lietuvos policijos komisariatų apžiūrėję Europos policijos konfederacijos – EuroCOP – atstovai tiesiai šviesiai paragino mūsų šalies vidaus reikalų sistemos pareigūnus duoti vykdomąją valdžią į teismą. Už žmogaus teisių pažeidimus“, – teigė Robertas Pranckūnas, Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas.
Tad visi trys didžiausi šalies profesinių sąjungų susivienijimai – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija – nusiteikę gana ryžtingai. Ir jei Vyriausybė iš tikrųjų Nacionalinį susitarimą traktuos kaip savo pačios nutarimą, galime sulaukti to, ką visa Vakarų Europa jau seniai žino – visuotinio streiko. Nebeišgelbės nė Premjero žaidimai su „kišeninėmis“ profsąjungomis. Štai neseniai Konservatorių partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Jungtine profesine sąjunga. „O kas ją žino?“ – paklausė susirinkusių žurnalistų profsąjungų susivienijimų atstovai. Žinančiųjų neatsirado nė vieno.
Antklodės tampymas nieko neduos
Nepavydėtinos dienos šiuo metu mūsų premjerui. Mat prasideda nacionalinio biudžeto sudarymo ir tvirtinimo Seime procedūros. Visi ministrai kaip susitarę traukia tą piniginę antklodę į save – nors vienu biudžetiniu lopinėliu daugiau. Štai net vidaus reikalų ministras vos ne būtent dėl to sušaukė spaudos konferenciją ir pareiškė, kad jo vadovaujamos sistemos darbuotojų atlyginimų būtų galima nemažinti 5 proc., jei vos 3 proc. būtų sumažintos išmokos už pasėlius žemdirbiams.
Ministras tai argumentavo taip: „Mūsų visuomenės saugumas tikriausiai vertas daugiau nei tie 3 proc. už deklaruojamus pasėlius.“ Tačiau ką į tai atsakys žemės ūkio ministras? Kaip, beje, ir kiti kabineto nariai. Tai sužinosime pačiu artimiausiu metu.
