Savaitgalį areštinėje praleidusi A.Kilkaus nužudymu kaltinamo L.Baltrūno žmona: „Mane įtaria, kad esu bendrininkė ir slėpiau pėdsakus“

D.Baltrūnienė, sulaukusi kaltinimų dėl bendrininkavimo žmogžudystės byloje, kategoriškai juos paneigė, ji teigia esanti įsitikinusi ir savo vyro Lauryno nekaltumu.

Iki šiol su žiniasklaida nebendravusi moteris nebuvo linkusi aptarinėti su ikiteisminiu tyrimu susijusių detalių ir bylai galinčios turėti reikšmės asmeninės informacijos.

Teisinė D.Baltrūnienės pozicija – prieš savo vyrą, turėdama tokią teisę, ji neliudys. Vis dėlto pašnekovė sutiko smulkiai papasakoti giliai įsirėžusius įspūdžius apie laiką, savaitgalį praleistą už grotų, ir pasidalijo šviesiomis mintimis, kas šiuo sunkmečiu suteikia jai kantrybės ir stiprybės. Tai – vaikai, kuriais po Aivaro Kilkaus dingimo ir jos sutuoktinio sulaikymo spalio 19 d. ji visomis išgalėmis rūpinasi.

– Aivaro Kilkaus dingimas gniuždo jo šeimą, jūsų šeimą prislėgė baisūs įtarimai. Teisėsaugos pareigūnus slegia atsakomybė, kad taip ilgai nesiseka ištirti rezonansinio nusikaltimo. Tuo pačiu įtampa persiduoda ir kiekvienam paprastam žmogui. Kokią matote išeitį iš šios visuotinai keblios padėties? – 15min pasiteiravo D.Baltrūnienės.

– Kadangi žinau, kad mano vyras yra nekaltas, aš jo laukiu kiekvieną dieną.

– Tikriausiai kiekviena žmona gintų savo sutuoktinį, nepriklausomai nuo to, kaltas jis ar ne.

– Aš esu visiškai nekalta ir mano vyras yra visiškai nekaltas. Tikiu, kad mano vyras bus paleistas, nes žinau, kad jis nekaltas.

– Netikėtai ir pati tapote įtariamąja. Kaip dėl to jaučiatės?

– Nuo pirmos minutės man buvo didžiulis šokas. Nieko nesuvokimas ir nesupratimas. Buvau įvaryta į kampą. Didžiulis stresas ir juodas pasimetimas.

Bet yra trys vaikai, kurie suteikia jėgų man būti stipriai. Aš verkiau areštinėje ir verkiu čia, bet namuose sau to neleidžiu.

Aš verkiau areštinėje, bet namuose neverkiu. Dėl vaikų ir dėl vyro esu stipri.

– Vaikai visuomet laukia švenčių, o jūsų rūpesčiai ir mintys pastaruoju metu anaiptol nešventiškos. Kokios bus jūsų Kalėdos?

– Aš būtinai padarysiu vaikams šventę! Mes jau esame papuošę eglutę ir pasistengsiu, kad šventės būtų jiems džiugios. Aš dėl vaikų ir gyvenu! Dėl jų ir dėl vyro būnu stipri.

– Žiniasklaida dramatiškai nušvietė jūsų sulaikymą ir už grotų praleistą laiką, o policija antradienį net surengė spaudos konferenciją, kad pasakytų: pareigūnai areštinėje jūsų verkimo negirdėjo. Kokie būtų įspūdžiai iš pirmų lūpų?

– Dažnai savaitgaliais būname Vilniuje, atvažiavome ir šįkart su vaikais pas anytą, šeštadienį planavome nueiti prie eglutės. Grįždami iš parduotuvės į anytos butą, prie jo durų pamatėme daug žmonių – du vyriškius ir dvi moteris.

Nužudymu kaltinamo baikerio Lauryno Baltrūno žmona

+2

Pasakė, kad jie pas mane, kad jiems reikia pasikalbėti. Įleidau vaikus vidun, paklausiau, ar galiu užeiti ir pati, kad juos nurengčiau. Man pasakė „Ne“. Išėjome į laiptinę, man pasakė, kad reikės važiuoti su jais pasikalbėti. Kaip tik į laiptinę išbėgo mažylis, kuris prie manęs labai prisirišęs. Paklausiau, ar galiu nuvesti vaiką į kambarį, man atsakė „Ne“. Aišku, aš vis tiek nuvedžiau, nes vaikas man yra svarbiau.

Laiptinėje iš manęs buvo paimtas telefonas, o grąžintas tik sekmadienį, kartu su visais daiktais. Spėjau pasakyti anytai, kad paskambintų advokatams.

– Tai buvo penktadienio vakaras. Kaip įvykiai plėtojosi toliau?

– Net nepaaiškinau vaikams, kur išvykstu. Būčiau pasakius, kad „pas draugę važiuoju“, ar bent bučkį davus.

Buvau pasodinta į mašiną ir ten mane nufilmavo. Klausiau – kodėl, ar tai būtina? Tada nuvežė į policiją ir pasiūlė pasikalbėti. Įsivaizduokite, koks man šokas buvo.

Aš vis klausinėjau, ar tai apklausa, o man vis kartojo, kad ne. Klausiau, kodėl esu čia, sakė – jūs sulaikyta. Aš pasakiau, kad aš nenoriu kalbėtis, nes jūsų nepažįstu. Klausiau, kuo aš esu kaltinama, man atsakė – būsi kaltinama. Ir dar man pasakė, kad advokatas prie manęs net neprisiartins, jeigu jie to norės.

– Ir galiausiai išgirdote, kad esate kaltinama bendrininkavimu su vyru bei įkalčių slėpimu A.Kilkaus nužudyme?

– Taip. Man buvo paduotas lapas apie mano teisių išaiškinimą. Aš pradėjau skaityti. Bet jūs įsivaizduojate, koks yra suvokimo lygis, esant tokios būsenos.

Vėliau vis dėlto atvažiavo mano advokatas. Ir dar vėliau, apie 22 val., aš buvau išvežta į areštinę.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Laurynas Baltrūnas

– Kaip ta areštinė atrodė? Advokatai teigia, kad ir jūsų vyras Laurynas būtent tą vakarą tikriausiai sąmoningai buvo atvežtas į šią areštinę iš Lukiškių kalėjimo, kad per sienas girdėtų jūsų verksmą.

– Kameroje su manimi buvo viena moteriškė. Buvo veidrodis. Gal čia specialiai moterims skirta? Nežinau, ar vyrų kamerose būna. Degė ryški šviesa. Visą laiką, ir dieną, ir naktį, kol aš ten buvau, viršuje degė trys ryškios lempos. Kiek buvo įmanoma, teko mėginti miegoti užsidėjus ant akių šaliką.

– Kokios mintys sukosi, kaip sekėsi tvarkytis su emocijomis?

– Bandžiau viską laikyti savyje. Bet verkiau – tai tyliai, tai garsiai. O vieną kartą visai pratrūkau. Jeigu kažkas negirdėjo, tai... nežinau, kaip galima negirdėti. Kiek galima viską savyje laikyti? O jau kitą dieną, sekmadienį ryte, mane ištiko nervinis priepuolis, ir aš pradėjau žiaukčioti. Nevėmiau, bet nuo streso buvo tokia būsena, kad, atrodė, apsivemsiu, prie tualeto atsitūpusi. Tą tikriausiai visi girdėjo, bet į kamerą niekas neįėjo, nepaklausė, kas man yra. Bet tiek to.

– Šeštadienį pareigūnai tęsė tyrimą, procesinius veiksmus jūsų atžvilgiu?

– Mane nuvežė į kriminalinę policiją. Ten susitikau su tyrėja, kuri man jau buvo kelis sykius matyta. Ji man įteikė pranešimą apie įtarimą, kad esu iš anksto susitarusi nusikaltimo bendrininkė ir kad slėpiau pėdsakus, liemenę ir kitus daiktus.

– Jūsų vyro baikeriška liemenė buvo rasta anytos bute Vilniuje. Kas ją ten „paslėpė“?

– Ta liemenė buvo mūsų namuose, vestibiulyje, kur kabo visos striukės. Pirmos kratos metu pareigūnai ją matė, apžiūrinėjo, bet nepaėmė. Vėliau aš nuvežiau ją į Vilnių. Kai žinau, kad mano vyras yra nekaltas, aš tikėjausi, kad jis greitai bus paleistas. O motociklininkams tai labai svarbus atributas. Aš tiesiog norėjau savo vyrą su ja pasitikti – paleidžia, pasitinki, sakai „Labas!“ ir apvelki tą liemenę. Tyrėja seniai galėjo manęs paprašyti, ir aš būčiau atidavusi tą liemenę.

– Ar pareigūnai klausinėjo jūsų apie vyro liemenę, turėdami omeny tą dieną, kai dingo A.Kilkus – gal L.Baltrūnas jos net nedėvėjo?

– Per apklausą buvo užduotas toks klausimas. Bet aš tikrai neatsimenu, ar spalio 15-ą dieną mano vyras vilkėjo šią liemenę. Bet tikrai aš būčiau suderinusi, kad ta liemenė būtų perduota tyrėjams, jeigu tik būtų to paprašyta.

– Kas dar vyko šeštadienį, kuomet buvote sulaikyta?

– Buvo pasakyta, kad važiuosim į Aukštadvarį, antrą kratą daryti. Per pirmą kratą nieko nereikėjo, o dabar po poros mėnesių prireikė antros. Važiavau aš, mano advokatas ir dar trys pareigūnai. Buvo daiktų sąrašas, ko jiems reikia. Viską aprodžiau, nes neturiu, ką slėpti. Apvaikščiojo, apžiūrėjo visą ūkį. Ir savanoriškai atidaviau visus daiktus, kurių prašė. O tada buvau grąžinta į areštinę.

– Kokiu tikslu?

– Man to tikrai niekas neaiškino. Po 24 valandų buvo aišku, kad į teismą dėl suėmimo nesikreips. Bet mane paleido, galima sakyti, tik po dar vienos paros.

Bet prieš tai, dar būdama kameroje, aš girdėjau, kaip buvo išvestas mano vyras. Kada buvo atvežtas, aš negaliu pasakyti, bet buvo išvestas prieš paleidžiant mane. Aš savo vyro balso negalėčiau supainioti su niekuo. Tai yra toks aiškus, skardus, kariškas balsas. „Ar aš jau galiu eiti?“, – toks klausimas nuskambėjo iš Lauryno lūpų. Ir jo yra labai specifinis ėjimas su protezu (D.Baltrūnienė pamėgdžiojo netolygų, bet ritmingą kaukšėjimą – aut. past.). Ir tik po valandos ar daugiau mane irgi pakvietė išeiti su visais daiktais.