Penktadienio rytą Palangos pėsčiųjų bulvare – daug triukšmo. Mugės prekeiviai ir pirtininkai stato palapines kasmetiniam savo renginiui. Vėliau per garsiakalbius kažkas kelias valandas garsiai rėkia niekam neįdomų emocingą tekstą, sukeliantį šventės įspūdį, o vėliau paleidžia bumbsinčią muziką.
Šventoji savaitgaliais seka kadaise išmintomis Palangos pėdomis ir vieną gatvę pamažu verčia „basanke“ su „popsine“ muzika ir ant žarijų keptos mėsos aromatu.
Kuršių nerijoje kone visomis dienomis tvyro ramybė. Tik Nida kiek gausiau lankoma, tačiau Preila, Pervalka ir Juodkrantė – ramybės uostai. Vietos verslininkai blogio neįžvelgia, nes būtent ramybės čia žmonės ir ieško.
Tam, kad ryškiau įsivaizduotume Kuršių nerijos turizmo vakuumą, pakanka išvysti gana naują automobilį, kuris Juodkrantėje stovi nejudinamas jau keletą metų – visas apėjęs voratinkliais, tačiau vis dar blizgantis nuo kokybiško vaško. Preiloje riebus voratinklis apraizgė šulinį ir ant jo paliktą kibirą. Vila šalia – gyvenama.
Palanga ir Šventoji, nors ir kiek pasiskirstę – vienur labiau šeimos, o kitur linksmybės – mielai dirbtų kiaurą savaitę. Triukšmautų, valgytų, šoktų, pramogautų. Kad tik kuo daugiau pinigų poilsiautojai paliktų.
Automobilis Juodkrantėje stovi nejudinamas jau keletą metų – visas apėjęs voratinkliais, tačiau vis dar blizgantis nuo kokybiško vaško. Preiloje riebus voratinklis apraizgė šulinį ir ant jo paliktą kibirą.
Taip nėra. Paprastą savaitės dieną kelionė pėsčiomis nuo Šventosios iki Palangos tilto viską aiškiai parodo.
Šventojoje vakarais pagrindine gatve vaikšto subrendusios poros. Kas su vaikais, kas jau be jų. Kai kuriose kavinėse groja niekam nežinomi gyvi atlikėjai. Pjauna ausį, bet vis ne „mp3“ formato vogti įrašai.
Prie tilto, kaip visada, poetiškai gražu. Iš naujo sutvarkytas praėjimas per kopas. Didžiulė kopa nukasta. Sako vietiniai, kad smėlis išvežtas prie Palangos tilto, kur visas smiltis pasiglemžė jūra.
Vienas kitas žmogus sportuoja. Apie 11 valandą vyrų, moterų ir nudistų pliažai visiškai tušti. Kam dar juos skirstė? Nė vieno žmogaus. Ką jau kalbėti apie tą pajūrį, kur gyvybės už žaliosios miško juostos dar mažiau.
Kai kur prie jūros džiūgauja šeimos. Mergytė bando verstis per galvą, o vaikinas, į smėlį įkasęs guminį kamuolį, išdarinėja tikrus akrobatinius triukus. Įsibėgėja, atsispiria ir verčiasi.
Kitur visa šeima drąsiai brenda į vandenį. Kitoje šeimoje tėvas nuo kranto akylai stebi besimaudančias atžalas. Yra ir vienišių, kurie tiesiog spinduliuoja ramybe. Net paukščiai prieina – ranka gali pasiekti.
Prie Palangos žmonių šiek tiek pagausėja, tačiau toli gražu neprimena vasaros sostinės. Pajūriu keturračiu kursuoja rūstus gelbėtojas. Kelios šeimos mėgaujasi gana šiltu vandeniu – 16 laipsnių ir daugiau. Tokiomis dienomis tik paukščiai ir saulėlydžiai baisiai fotogeniški.
Būtent prieš saulėlydžius Palangos tiltas atgyja. Čia susirenka daugybė asmenukių mėgėjų. Vieni taškosi, kiti šokinėja ar laiko delne besileidžiančią saulę. Vis norisi save įkomponuoti į šią gamtos tobulybę.
Palanga paprastomis dienomis vakarais turi šiek tiek gyvybės. Yra šen bei ten šmirinėjančio jaunimo, veikia užkandinės, pats metas paskraidyti elektriniais dviračiais. Žinoma, vietos verslininkams pelno iš tokio turizmo nėra, bet juk ateis savaitgalis ir viskas stos į vietas!
