„Uosis – vyro medis, todėl jaunikis prie jo prikala raktą ir sugalvoja norą. Tuo metu kitapus gatvės prie liepos stovinti nuotaka šaukia: „Noras turi būti susijęs su manimi!“ – glostydamas medžio kamieną pasakojo panevėžietis keramikas Algirdas Jonušis.
Prieš dvejus metus būtent jis išgelbėjo uosį nuo kirvio.
„Netoliese turiu dirbtuves. Visada eidamas pro šalį pridėdavau ranką prie medžio ir pasisemdavau geros energijos, įkvėpimo. Pastebėjau, kad tada diena būdavo fantastiška. Todėl pamatęs, kad medis pažymėtas kirsti, nusprendžiau padaryti viską, kad tai neįvyktų“, – prisiminė vyras.
Grąžina vyrišką sveikatą
Istorija ir mitologija besidomintis knygos vaikams „Panevėžio mitai, legendos, tikrovė“ autorius A.Jonušis atkreipė dėmesį, kad uosį senovės lietuviai vertino taip pat kaip ir ąžuolą. Medis buvo svarbus senolių pasaulėjautai.
„Tai – teisybės medis, – tikino pašnekovas. – Yra išlikusi tokia legenda, kad labai seniai gyveno žmogus vardu Teisius. Jis pasižymėjo gerumu ir noru visiems padėti, sutaikyti susipykusius. Jam mirus, dievai jį pavertė uosiu ir pavadino jį teisybės medžiu.“
Seklyčios šeimininkas kasdien 16 val. ant uosio šaknų išpila bokalą alaus. Tai – tarsi auka dievams.
Kita legenda liudija, kad dievams nužengus ant žemės jų mėgstamiausia buveinė būdavo plačiašakio uosio paūksmėje.
„Vyrai važiuodavo net 200 varstų, kad prie nudžiūvusio uosio galėtų užrišti kaspinėlį. Taip jie prašydavo medžio pagalbos: kad gyvenimas šeimoje būtų laimingas, problemos išsispręstų ir vyriškos sveikatos netrūktų. Tikėta, kad būtent uosis turėjo galių ją grąžinti“, – dėstė panevėžietis.
Maždaug šimto metų uosis Birutės gatvėje išskirtinis dar ir todėl, kad kadaise atsilaikė po žaibo smūgio. Jo kamiene liko tik ilga statmena žymė, rodanti, kurioje vietoje į žemę nutekėjo elektros iškrova.
Interjere išsaugojo paveldą
Uosio pašonėje, kitoje siauros Birutės gatvės pusėje, užsukti ir paragauti alaus, pripažinto kulinariniu paveldu, kviečia seklyčia „Prie uosio“.
Ji duris atvėrė senoviniame, maždaug 1830 metais pastatytame rąstiniame name. Manoma, kad jame kadaise gyveno pirkliai, prekiavę druska.
Prikeldamas rąstinuką naujam gyvenimui, dabartinis jo savininkas, aludaris, A.Jonušio bičiulis Vidmantas Perevičius stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių. Todėl viduje išliko nedegtų molio plytų siena, palubėje sūpuojasi prieškarinis lempos gaubtas.
A.Jonušis itin didžiuojasi išlikusiais durų apkaustais. Mitologija besidomintis menininkas atkreipė dėmesį, kad kalvio nukaltuose apkaustuose ypač ryškiai matomas senovės lietuvių garbintos deivės paukštės siluetas.
Kova dėl grindinio
Paties V.Perevičiaus, lankytojams siūlančio savo alaus darykloje išvirto Laukinių aviečių bei Raudonųjų dobilų alaus, širdį labiausiai džiugina išsaugotas grindinys, kuriam beveik 200 metų.
Prieš kelerius metus tiesdami kanalizacijos tinklus darbininkai nuo Birutės gatvės pašalino asfaltą ir po juo rado seną grindinį.
„Darbininkų paklausiau, ką jie ketina daryti. Atsakė, kad iškas akmenis, išveš ir gatvę išasfaltuos iš naujo. Suskaudo širdį. Sakiau, Aliukai, darom ką nors, kad išsaugotume gatvę. Bandėme su miesto politikais kalbėtis, bet jiems niekas neįdomu. Laimė, padėjo vietos žiniasklaida. Mums pavyko išgelbėti istorinės gatvės atkarpą, tačiau tik tą dalį, kuri ribojasi su mano žemės sklypu. Girdėjau kalbant: „Jei jam reikia akmenų, tegul sau turi“, – pasakojo V.Perevičius.
Seklyčią „Prie uosio“ jis vadina savo hobiu, džiaugsmu ir visu gyvenimu: „Aš čia nuo ryto iki vakaro. Atidarau ir uždarau, mano dukra prie baro dirba, sūnus – alaus darykloje.“
Ant uosio šaknų – duoklė dievams
Po grindinio atrausimo lyginant žemes dykvietėje, kur dabar rymo senasis uosis, buvo rasta apie 70 raktų.
Pasak A.Jonušio, raktai senovėje žmonėms turėjo ne tik praktinę reikšmę. Iki šiol randama vadinamųjų simbolinių raktų. Jie buvo gaminami ne spynoms užrakinti, bet kabinami matomoje namų vietoje kaip savotiška šeimos apsauga – amuletas.
Keramikas su bičiuliais nusprendė rastuosius raktus sukabinti ant Birutės gatvės uosio. Dabar šį medį puošia keli tūkstančiai įvairiausio dydžio ir formų raktelių – paprastų ir dailiai išgraviruotų.
„Čia buvo atėjęs žmogus, kadaise turėjęs namą šalia šio uosio. Ant medžio kamieno dar likusios įpjovos, kuriomis jis lipdavo į viršų, kad apgenėtų šaką, beldžiančią į langą. Vyras buvo išsaugojęs raktą nuo to namo: atnešė ir prikalė“, – šypsojosi A.Jonušis.
Seklyčios šeimininkas kasdien 16 val. ant uosio šaknų išpila bokalą alaus. Tai – tarsi auka dievams. „Aš tikiu uosio mitologija, todėl prieš atidarydamas seklyčią, nusistovėjusį per naktį alų nuleidžiu į bokalą ir išpilu prie medžio. Gal dėl to mums ir sekasi“, – svarstė V.Perevičius.
Neapverstas bokalas – nelaimė
Seklyčios lentynose akį traukia didžiuliai A.Jonušio pagaminti bokalai – molinės žmogaus galvos. Visi jie laikomi apversti. „Neapverstas tuščias ąsotis neša nelaimę. Sakoma, kad po kiekvienu indu yra dvasia, kuri saugo maistą nuo sugedimo. Jei palieki neapverstą, dvasia pradeda keršyti. Todėl močiutės ąsočius ant tvorų ir kabindavo“, – paaiškino keramikas.
