Iki lemtingos 2012-ųjų sausio 26-osios nakties XVII a. pirmoje pusėje iškilęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis ugnies liežuvių nebuvo regėjęs. „Gaisras, kliuvęs mūsų kartai, tapo pirmuoju per keturis amžius“, – liūdnai konstatavo R.Krencienė.
Todėl ši nelaimė vadinama pačia skaudžiausia Tytuvėnų ansamblio istorijoje: liepsna visiškai nuniokojo Bernardinų vienuolyno pastato stogą, sunaikino dešimtis brangių baroko laikotarpio kultūros vertybių, gesinant sulietos neseniai restauruotos senovinės freskos.
Nepaisant šių nuostolių, unikalus architektūros paminklas laukia lankytojų ir kviečia į ekskursijas.
Vienuoliai gyveno 250 metų
10 tūkst. auksinų – tokią pinigų sumą vienuolyno statyboms 1614 m. skyrė fundatorius, anuometis Tytuvėnų savininkas Andrius Valavičius.
Jis pageidavo proporcingo, elegantiško, bet nedidelio vienuolyno trylikai vienuolių ir bažnyčios, kurioje numatė ir savo šeimos mauzoliejų. Pats mecenatas sumanymo įgyvendinti nespėjo – 1614 m. rugsėjį mirė ir buvo palaidotas Tytuvėnuose.
Po jo mirties miestelį ir pradėto vienuolyno statybų įsipareigojimus paveldėjo trys velionio broliai – Jeronimas, Paulius ir Eustachijus.
Statoma bažnyčia ir vienuolynas sulaukdavo nuolatinės geradarių paramos – dosnių fundatorių pavyzdžiu pasekė ir kiti bajorai. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai nuo kertinio akmens įmūrijimo iki pašventinimo Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės titulu 1635 m. lapkričio 1 d. užtruko 17 metų.
„Vienuoliai čia gyveno 250 metų – iki 1863 m. sukilimo, po kurio vienuolyną Rusijos caro valdžia uždarė“, – į tolimą praeitį nukėlė R.Krencienė.
Freskos – po storu dažų sluoksniu
Vienuolyno pastatas iki mūsų dienų išliko bemaž nepakitęs. Dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas dviem galais šliejasi prie pietinės bažnyčios sienos, sudarydamas gana erdvų uždarą kiemą.
Kryžminiais skliautais dengtose vienuolyno pirmo aukšto patalpose kadaise buvo įkurdintas šviesus ir didelis vienuolių valgomasis – refektorius. Žvaigždinėmis nerviūromis puoštas jo skliautas – svarbiausia architektūrinė vienuolyno interjero puošmena.
„Šalia esančioje patalpoje buvo virtuvė. Kad neprasiskverbtų kvapai, su valgomuoju ji jungėsi per angą, kurioje buvo įrengtas sukamasis langelis maistui tiekti. Pakelkite galvą į viršų ir pamatysite senovinį virtuvės gartraukį“, – ragino gidė, vesdama į vienuolyno koridorių.
Pasukus į kairę, išvysti unikalius eksponatus – nuo vienuolyno stogo nuimtą kryžių ir kelias storas, sunkias kalvių sumeistrautas vinis.
Pažvelgus dešinėn, atsiveria sieninės tapybos piešiniai – biblinės scenos. „Šie darbai, kuriuos atidengė restauratoriai, dar visai neseniai slėpėsi po 24 dažų sluoksniais“, – atkreipė dėmesį R.Krencienė.
Prieš gaisrą atlikto vienuolyno remonto metu buvo atidengtos septynios freskos. Trys iš jų visiškai restauruotos, likusios dar laukia savo valandos. Kada ji išmuš, neaišku, nes restauravimo darbai labai brangūs.
Šiandien atrodo, kad piešinius pavyko išgelbėti, tačiau tai parodys tik laikas – nežinia, kaip juos paveiks drėgmė.
„Tai – labai kruopštus ir lėtas, tačiau be galo reikšmingas darbas. Restauratorių darbo sąlygos buvo labai sudėtingos, nes žiemą vienuolyne labai šalta, – pasakojo ekskursijos vadovė ir prisiminė, kaip gyventojai gelbėjo freskas per gaisrą. – Statėme užkartą, nuo grindų sėmėme vandenį su sniego kastuvais ir pylėme pro langus. Šiandien atrodo, kad piešinius pavyko išgelbėti, tačiau tai parodys tik laikas – nežinia, kaip juos paveiks drėgmė.“
Lubos gražios, bet pražūtingos
Antrame vienuolyno aukšte svečių laukia kuklios vienuolių celės. Į jas vedančio koridoriaus skliautuose matosi ryškūs gaisro pėdsakai – geltonos vandens dėmės. „Kai kas ramina: nesijaudinkite, juk tai – batika“, – šyptelėjo R.Krencienė.
90 kv. m salė, kurioje veikė Šiaulių vyskupijos bažnytinio paveldo muziejus, aklinai užkalta.
„Muziejus buvo mažytis, kuklus, bet labai vertingas. Jame eksponuoti XVI–XVII a. liturginiai reikmenys. Kai kas išliko, bet įsivaizduokite, kokia ten buvo temperatūra. Medinės salės lubos buvo gražios, bet, pasirodo, pražūtingai pavojingos“, – pripažino gidė.
Vienuolyno celėse labai daug sieninės tapybos – kiekvienas vienuolis kambarėlį puošė savo rankomis. Todėl vienoje celėje randi aibę Šventojo Rašto citatų, kitoje – monogramų, trečioje – primityvių piešinių.
Vienoje celėje atkurtas kuklus vienuolio kambarėlio interjeras: stovi kėdė, stalas su atversta maldaknyge, lova. Ant jos padėtas autentiškas abitas iš vilnos – senas, suadytas. „Yrantis, byrantis, matyt, pročkų – bažnyčios skalbėjų – išsaugotas. Turbūt joms tiesiog nekilo ranka išmesti kaip kokį nereikalingą, sudėvėtą skudurą. Kai tik pradėjau dirbti, ant balto pranciškoniško šniūro buvo iš vyšnių kauliukų suvertas septynių dalių rožinis. Deja, jis kažkur pradingęs. Turiu kryžių su trimis karoliukais, bet pačios kilpos nebėra“, – pasiguodė R.Krencienė.
Kunigo R.Mikutavičiaus atminimas
Vienuolyne įrengta apie 16 celių. Vienoje jų, spėjama, veikė vaistų laboratorija. Kitoje, sudarytoje iš trijų atskirų mažų patalpų – siuvykla.
Pastarojoje dabar įkurdinta ekspozicija, skirta 13 metų Tytuvėnuose dirbusiam kunigui Ričardui Mikutavičiui. Čia galima apžiūrėti kunigo nuotraukų ir asmeninių daiktų. Ekspozicijos ašis – liturginis drabužis. Šalia ant stalelio padėtoje įrėmintoje nuotraukoje įamžintas būtent šį rūbą vilkintis kunigas.
Vienuolyno kambarys žemomis lubomis yra vadinamas karceriu. Tai vienintelė patalpa, iš kurios pro langelį atsiveria vaizdas į Didįjį bažnyčios altorių ir į vienuolyno kiemą.
„Čia melsdavosi tie, kuriems reikėjo ką nors svarbaus apmąstyti, sutvirtinti tikėjimą. Vienuoliai žvelgdavo Mergelei Marijai į akis ir prašydavo malonės“, – pasakojo R.Krencienė.
Vienuolyno Rytinio korpuso šiauriniame gale įrengtas išėjimas į antrą presbiterijos aukštą – vienuoliai tiesiai iš celių, nesutikę į bažnyčią užėjusių pasauliečių, galėjo pereiti į už bažnyčios Didžiojo altoriaus įrengtą vienuolių chorą.
„Būtent čia vienuoliai rinkdavosi bendrai maldai. Akustika puiki, todėl į bažnyčią užsukę tikintieji girdėdavo iš antro aukšto sklindančias maldas, giedamas psalmes. Tai – vienintelė vieta senosiose Lietuvos vienuolynų bažnyčiose, kur vienuolių choras pakylėtas aukščiau nuo žemės“, – pasakojo gidė.
Lobis – paveikslas ir vargonai
Iš vienuolių choro nusileidus į bažnyčią atsiduri po puošniais šventovės skliautais. Bažnyčios architektūroje dominuoja gotikos, manierizmo ir baroko stilių elementai. Presbiterijos erdvę, koplyčių galines sienas, sienas palei arkas ir piliorius užpildo turtingų ir įmantrių rokoko formų devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis.
Didžiausiu bažnyčios lobiu vadinamas malones teikiantis Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas.
Be to, bažnyčia turi šiuo metu vienus vertingiausių Lietuvoje dviejų manualų 25 balsų vargonus, pastatytus 1789 m. Manoma, kad tai Vilniaus vargonų meistro Mikalojaus Jansono kūrinys.
„Instrumentas gaisro metu nenukentėjo. Vargonai reikalauja kasdienės meilės ir priežiūros: juos reikia nuolat valyti ir vėdinti“, – sakė R.Krencienė.
Kaip ir planuota, bažnyčia yra tapusi Valavičių šeimos mauzoliejumi – vienuolyno fundatorius A.Valavičius palaidotas presbiterijoje. Po didžiuoju altoriumi buvo laidojami ir vienuoliai. Tačiau karų metu bažnyčia buvo nusiaubta, todėl antkapinį paminklą vienuoliai perkėlė į šoninę navą.
Unikalūs Kristaus kančios laiptai
Iš bažnyčios išėjus į vidinį kiemą, lankytojams atsiveria viena svarbiausių Tytuvėnų sakralinio ansamblio sudedamųjų dalių – Kryžiaus kelias. 1771–1780 m. stotims įrengti prie bažnyčios pastatytos erdvios arkadinės galerijos. 1774–1775 m. jų centre pagal pastatyta Kristaus arba Šventųjų laiptų koplyčia.
Tytuvėnų Kryžiaus kelias įsteigtas po bernardino Antano Burnickio kelionės į Šventąją Žemę. 1765 m. iš Jeruzalės į vienuolyną grįžęs A.Burnickis parsigabeno iš kriauklelių sukurtus žymesnių Jeruzalės ir Šventosios Žemės krikščionių šventovių modelius, du kryžius ir šventosios žemės, kuri, statant Kryžiaus kelio stotis, buvo suberta po stiklo gaubtais šalia stočių atvaizdų.
Po relikviją inkrustuota ir ant kiekvieno koplyčios laipto. Keliais kopdami į viršų maldininkai pasilenkia pabučiuoti stiklinį relikvijos gaubtelį. „Iki šių laikų sakoma, kad Šiluvos atlaidai nebaigti, jei neatvažiuoji pasimelsti ant Kristaus kančios laiptų“, – kalbėjo gidė.
Kainininkas
Bilieto kaina apžiūrėti vienuolyną vaikams – 1,5 Lt, suaugusiesiems – 3 Lt. Ekskursija po visą sakralinį ansamblį be nuolaidos atsieina 6 Lt. Gido paslaugos grupei iki 20 žmonių – 30 Lt, iki 50 žmonių – 50 Lt.
Per šešis praėjusių metų mėnesius, kai ansamblis atvėrė duris po remonto, iš bilietų surinkta beveik 27 tūkst. Lt. Šių metų liepą iš bilietų surinkta tik 1400 Lt.
Objektą lanko ir užsieniečiai – italai, prancūzai, vokiečiai, labai daug lenkų.
Paskelbė išvadas
2009 m. viešoji įstaiga Tytuvėnų piligrimų centras pateikė valstybės planavimo paraišką projektui „Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ įgyvendinti.
Bažnyčios ir vienuolyno ansambliui sutvarkyti buvo skirta 10 mln. Lt Europos Sąjungos Regioninės plėtros fondo lėšų paramos.
2012 m. sausio 26 d. naktį Tytuvėnų ansamblį nusiaubė gaisras: išdegė apie 1 tūkst. kv. m vienuolyno stogo, apdegė ir apanglėjo bažnyčios medžio stogo konstrukcijos, sudegė dalis sakralinio meno muziejuje eksponuotų liturginių reikmenų, gesinant gaisrą nuo vandens nukentėjo vienuolyno pirmojo aukšto freskos.
Po gaisro pasigesta 60 kultūros vertybių, iš kurių 24 įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.
Kelmės savivaldybė žada bylinėtis dėl draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ neišmokamų lėšų vienuolyno stogui atstatyti. Pasak savivaldybės, „Gjensidige Baltic“ turėtų išmokėti 1 mln. 600 tūkst. Lt. Šios sumos esą užtektų vienuolyno stogui atstatyti.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje kilusio gaisro židinio zona buvo šalia eksploatuojamo kieto kuro šildymo katilų dūmtraukio.
