Jie nori ir turi ką pasakyti Lietuvai, tačiau klausia: ar pati valstybė ir jos žmonės yra pasirengę priimti jų idėjas bei vakarietišką patirtį, ar ir šis susitikimas liks tik gražiu kelių dienų renginiu, po kurio visi pasklis po pasaulį kas sau?
Liepą į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą planuoja atvykti apie 3 tūkstančius dalyvių iš 27 pasaulio šalių. Daugelis iš jų gimė ar mokslus pradėjo eiti ne Lietuvoje. Toks dalyvių skaičius – puikus šį renginį organizuojančios Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pastangų įvertinimas, nes, pavyzdžiui, atvykusieji į Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą (PLEF), vykusį 2009 metų liepą, buvo skaičiuojami tik šimtais.
Lietuvos interesas labai aiškus – pritraukti išsilavinusius, turinčius vertingos patirties pažangius žmones. Tačiau kodėl Lietuvos gerovė turėtų rūpėti jauniems žmonėms, gimusiems jau ne Lietuvoje ar iš čia išvykusiems dar vaikystėje? Arba – kodėl pasaulio piliečiams turėtų rūpėti strateginiai mūsų valstybės reikalai?
Lietuva jų negąsdina
PLJS atliko Sizifo darbą, kviesdama jaunimą „bent trumpam grįžti į Lietuvą“: rašė laiškus, skambino, bendravo su lietuvių jaunimo sąjungomis, kurios veikia 30 šalių. Šio renginio ambasadoriai dalyvių sąrašą pildo iki šiol, skleisdami žinią apie „Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą 2012“.
 |
| Nuotr. iš asmeninio albumo/Po pasaulį išsibarsčiusį jaunimą į Lietuvą kviečiantis R.Bartkus įsitikinęs, kad jo patirtis būtų itin naudinga Lietuvai. |
Vienas iš jų – Ray Bartkus, žinomas dailininkas ir vienas populiariausių JAV iliustruotojų, sako, kad išeivijos jaunimas geranoriškai žiūri į Lietuvą, todėl svarbu, kiek pati Lietuva yra pasirengusi jam atsiverti: „Aš kalbėjausi su 17–25 metų žmonėmis, kurie mokosi ar yra ką tik baigę įvairius pasaulio garsius universitetus ar mokyklas. Pačiam buvo įdomu, koks yra šių žmonių požiūris į tėvų žemę, ar jie norėtų važiuoti gyventi į Lietuvą. Visi jie yra gimę Amerikoje, lietuviškose šeimose, arba Lietuvoje, bet į pirmą klasę pradėję eiti Amerikoje. Nors apklaustųjų skaičius nebuvo didelis, bet galiu daryti kai kuriuos apibendrinimus.“
R.Bartkus pats daugiau nei 20 metų gyvena Niujorke. Jo manymu, vaikas, pradėjęs ir baigęs mokyklą Amerikoje, kultūriniu požiūriu yra amerikietis, nesvarbu, kokioje šeimoje jis būtų gimęs.
PLJS ambasadorius, tuos pačius klausimus pateikęs jaunuoliams, kurie pradėjo eiti į mokyklą dar Lietuvoje ir tik paauglystėje persikėlė gyventi į Ameriką, sulaukė kiek kitokių atsakymų.
Tai, pasak R.Bartkaus, rodo, kad jų patirtis, įgyta Lietuvoje, formuoja kitus mąstymo stereotipus, be to, jie, kaip ir jis pats, vis dar balansuoja tarp Lietuvos ir Amerikos: „Manau, kad Lietuvai būtų labai naudinga patirtis jaunuolių, kurie gimė ir užaugo amerikiečiais. Jų pasaulėžiūra skiriasi nuo lietuviškos mąstysenos, todėl atvertų Lietuvai naujas pasirinkimo galimybes.“
Paklaustas, kas šiems jauniems žmonėms yra Lietuva, R.Bartkus atsako, kad paprašė parašyti penkis žodžius, kurie, jų nuomone, geriausiai apibūdintų Lietuvą, ir taip bandė sudėlioti gal ir šiurkštoką, tačiau sąžiningą Lietuvos įsivaizdavimo portretą.
„Tik vienas iš kalbintųjų šio atsakymo grafą paliko iškalbingai tuščią. Kiti rašė: tėvynė, žalia, maža, unikali, išdidi, graži, turtinga savo istorija, intriguojanti, nepakankamai įvertinta, rami, užstrigusi laike, pasipūtusi (arogantiška), patriotiška, susiskaldžiusi, tamsi, daug negatyvumo, beviltiška, turinti galimybių, gyvybinga, daug gamtos, per daug gerianti, restauruojama, mylinti krepšinį, laisva, užsispyrusi, turtinga savo kultūra, besivystanti ir, žinoma, – smagi“, – kalba R.Bartkus.
Jis nurodo, kad paskutinis apibūdinimas yra labai amerikietiškas – „fun“.
Taigi, spektras yra gana platus ir įvairiaspalvis, liudijantis apie jaunų žmonių susidarytą pakankamai trimatį Lietuvos įvaizdį.
„Taip pat klausiau, ar jie sutiktų keleriems metams atvykti į Lietuvą padirbėti verslo ar akademinėje sferoje arba kurti savo projektus. Net 80 proc. apklaustųjų atsakė, kad jie palankiai vertina galimybę Lietuvoje siekti profesinių tikslų. Kiti nevažiuotų, nes Lietuvoje nėra galimybių pritaikyti jų specialybių. Tik vienas atsakė aiškiai „ne“, – vardija R.Bartkus.
Amerikos pavyzdys
PLJS ambasadoriaus manymu, šie rezultatai liudija apie išeivijos jaunimo geranorišką požiūrį į Lietuvą ir jeigu valstybės vairininkų norai pritraukti išeivijos jaunimą nėra tik vienadienė politinė akcija, tokie atsakymai turėtų nuteikti optimistiškai.
Štai R.Bartkaus apklaustas išeivijos studentas Dovas Bukauskas rašo: „Tobulinkite valdžios aparatą taip, kad Vyriausybės pareigūnai būtų įpareigoti darbą atlikti teisingai ir efektyviai. Kalbos jau virsta realybe, bet vis dar ne taip greitai, kaip norėtųsi.“
R.Bartkus viliasi, kad susitikimo dalyviai pareikalaus iš politikų sprendimų, kurie galėtų padėti skatinti išeivijos jaunimą atvykti į Lietuvą ir savo žiniomis bei patirtimi daryti įtaką jos ateities raidai.
K.Pikūnas: Manau, kad nėra blogai klausti – o kas man iš to? Svarbiau yra suvokti ir suprasti, kaip pridėtinę vertę sau ir Lietuvai galime kurti kartu.
Bet ar kai R.Bartkus kviečia jaunus žmones atvyti į Lietuvą kalbėtis apie mūsų valstybės ir tautos reikalus, ieškoti tam tikrų sprendimų, šie nepaklausia – o kodėl mums tai turėtų rūpėti?
„Sutinku, šie jauni žmonės Lietuvai nėra skolingi. Jie yra gimę, užaugę ir išsimokslinę Amerikoje. Tai šalis, kurioje mokslas universitetuose yra mokamas ir tai yra didelė jų pačių ir jų tėvų investicija, dažnai paremta paskola, kurią reikės grąžinti. Ši aplinkybė taip pat lemia pasirinkimą. Pripažinkime, jiems sunku tikėtis kažkokios apčiuopiamos finansinės naudos iš darbo Lietuvoje. Be to, gabiausius studentus, kurie baigia geriausius universitetus, vilioja ir garsiausios Amerikos ir viso pasaulio kompanijos. Lietuvai, kurios rinka tokia maža, su jomis dirbti yra sunku“, – aiškina pašnekovas.
Vis dėlto, anot jo, visada galima surasti abipusiai naudingas bendradarbiavimo sąlygas: „Kalbėtis reikėtų pradėti su paaugliais, o gal ir dar su jaunesniais. Čia, Niujorke, esu sutikęs daug jaunimo iš Lietuvos. Jie atvažiuoja į JAV dirbti įvairių vasaros sezoninių darbų. Tai yra JAV valstybės departamento finansuojama programa, kuri leidžia vaikams iš viso pasaulio susipažinti su Amerika, bendraamžiais, ir kartu padėti verslams, kuriems vasarą reikia daugiau darbo rankų. Apie panašias Lietuvos iniciatyvas neteko girdėti. Užmezgus ryšius su paaugliais, vėliau – per universitetus ar verslo kompanijas – bendradarbiavimą galima gilinti organizuojant idėjų inkubatorius, dalijantis reikiama teisine ir verslo informacija. Taip būtų sukurta kūrybinga, atvira ir tolerantiška terpė, kuri trauktų jaunus pasaulio talentus ir nebūtinai tik lietuvių kilmės.“
Svarbiausia – atsiverti
Beveik visi R.Bartkaus kalbinti pašnekovai vienbalsiai kartojo žodį „internship“, kuris lietuviškai reiškia „stažuotę“ arba „praktiką“.
Jis pateikia ištrauką iš studento Simono Glinskio atsakymo: „Lietuviai nesupranta, kokia yra iš tikrųjų stažuočių esmė. Lietuvos Vyriausybė turėtų padėti įvairioms pramonės šakoms, subsidijuodama kai kurias stažuočių programas. Tai būtų naudinga ir studentui, ir darbdaviui. Aš manau, kad stažuočių programos, pagal kurias lietuviai iš JAV galėtų dirbti ir tuo pačiu metu tyrinėti Lietuvą, leistų susipažinti ne tik su protėvių žeme, bet suteiktų ir praktinės patirties vis didėjančioje globalizacinėje visuomenėje.“
Amerikos mokyklose ir universitetuose yra beveik privaloma važiuoti į kitas šalis dirbti ir mokytis. R.Bartkaus sūnus, dar mokydamasis gimnazijoje, vieną vasarą važiavo į Prancūziją, kitą – į Angliją dirbti archeologiniuose kasinėjimuose. Kai jis studijavo Harvardo universitete, visas vasaras praleido Indijoje, Meksikoje ir Argentinoje, dirbdamas mikrofinansų srityje.
Visi kalbinti jaunuoliai, anot R.Bartkaus, yra tikrai pasididžiavimo verti šviesuliai ir jų indėlis Lietuvai būtų be galo vertingas. PLJS ambasadorius sako, kad pastaraisiais metais sutinka daug šviesių jaunų žmonių, kurie iš Lietuvos į JAV atvyksta kurti savo ateities.
„Priežastys, kurios gena jaunimą iš Lietuvos, yra labai panašios į priežastis, dėl kurių išeivijos jaunimas negrįžta. Lietuva sugebės pritraukti jaunimą tik tuomet, jei pati atsivers pasauliui, arba, kaip rašo viena iš mano kalbintų studenčių Gabija Blaudžiūnas, bus užmegzti ryšiai. Tam būtina tolerantiška kultūrinė ir verslo aplinka, lanksti politika ir skaidrūs jos vykdymo mechanizmai. Nė vienas jaunuolis, su kuriuo bendravau, nereikalavo kažkokių išskirtinių sąlygų ar naudos, nes kiekvienas iš jų gali susikurti norimą gerovę bet kurioje pasaulio šalyje“, – vardija R.Bartkus.
Ekonomikos bakalaurė Austėja Vidugirytė R.Bartkui irgi parašė savo patarimus Lietuvos valdžiai: „Sudarykite palankesnes sąlygas žmonėms, kurie nemoka kalbos, pradėti verslą, nes dabar tik tie, kurie moka anglų kalbą, gali funkcionuoti lietuviškoje aplinkoje. Kartu su universitetais iš viso pasaulio sukurkite daugiau programų, skatinančių studentus studijuoti ar dirbti užsienyje. Renkite įvairius kultūrinius renginius, kurie atskleistų ne tik istorinius Lietuvos aspektus. Kurkite naujus, inovatyvius verslus, kurie pritrauktų jaunus žmones, suteikite jiems daugiau galimybių.“
 |
| Nuotr. iš asmeninio albumo/A.Vidugirytė ragina Lietuvos valdžią visais įmanomais būdais traukti kitur gyvenančius lietuvių kilmės talentus. |
Žmonių yra, trūksta galimybių
Lietuva, pasak JAV gimusio ir užaugusio, o dabar Vilniuje gyvenančio Europos Humanitarinio universiteto plėtros ir tarptautinių santykių prorektoriaus Dariaus Udrio, neklestės, jei joje nebus daugiau galimybių gabiems ir kūrybiškiems žmonėms dirbti prasmingą darbą. Būtina tai prisiminti, kai svarstomi tokie verslui ir visuomeninei veiklai svarbūs klausimai, kaip mokesčių politika, švietimas, verslo ir visuomeninių organizacijų plėtra, darbininko-darbdavio santykiai, sveikatos sistema, ir kita.
Kiekvienu atveju, pasak D.Udrio, turėtumėme savęs paklausti, ar būdas, kuriuo šie klausimai sprendžiami, daro Lietuvą patrauklesnę ir skatina galimybes kūrybiškiems ir gabiems žmonėms. Ar veikiau jas mažina, kad ir dėl kitų gerų tikslų, kuriuos vargu ar pasieksime, jei prarasime kūrybiškiausius žmones.
„Norėdami pritraukti žmones, turime skatinti ir sustiprinti jų teigiamas emocijas. Nemanau, kad kai kas nors ką nors galvoja apie „Lietuvą“, tai daro abstrakčiai. Sąmoningi žmonės galvoja, kaip geriausiai jie galėtų panaudoti savo gabumus ir kur jie gali jaustis deramai vertinami. Ne visiems lemta tai daryti Lietuvoje“, – kalba D.Udrys.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos prezidentas Kęstas Pikūnas svarsto, kad apie ateitį mąstantis jaunas žmogus visada renkasi aplinką, kurioje galėtų save maksimaliai išnaudoti ir gauti didžiausią grąžą. Galbūt tai yra jaunatviškas maksimalizmas ir noras patirti naujus įspūdžius, siekti karjeros, pamatyti pasaulį ir įgauti patirties: „Manau, kad nėra blogai klausti – o kas man iš to? Svarbiau yra suvokti ir suprasti, kaip pridėtinę vertę sau ir Lietuvai galime kurti kartu.“
 |
| BFL nuotr./Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos prezidentas Kęstas Pikūnas |
Visi nori, kad Lietuva, pasak jo, būtų sėkminga ir klestinti, bet ar jaunas žmogus gali joje kažką lemti ir pakeisti? Daugelis tuo abejoja, nes jeigu kalbame apie sistemos „praskiedimą“ jaunais, pasaulio mačiusiais ir didelį bagažą patirties turinčiais protais, neretai susiduriame su posovietiniu mentalitetu ir biurokratija, kuri neleidžia daryti greitų pokyčių.
„Lietuva yra mūsų genuose ir ji visada bus tėvynė ir brangi šalis. Dėl to nėra ko ginčytis, nes kiekvienam ji yra skirtinga, bet vienodai svarbi“, – neabejoja K.Pikūnas.
Be to, laisvė ir galimybė judėti dabar jaunimui suteikia galimybes į Lietuvą grįžti pakankamai dažnai. Dėl to jie išlaiko gana artimą ryšį ir santykį su Lietuva, čia gyvenančiais draugais ir šeima. Emocinis ryšys su gimtine išliks visada. Sudėtingiau yra tik tada, pasak K.Pikūno, kai kalbame apie požiūrį, nes dauguma išvykusiųjų studijuoja, turi darbus ir siekia karjeros bei įvykius Lietuvoje stebi iš šalies.
„Turbūt būtų naivu tikėtis, kad jaunas žmogus sėdėtų vakare ir galvotų – ką aš dabar galiu duoti Lietuvai? Nesakau, kad taip nebūna, bet tai turi ateiti natūraliai, neforsuojant ir savu laiku. Visa tai paspartinti įmanoma tik parodant galimybes ir dirbant kartu“, – dėstė K.Pikūnas.
Labai gera pradžia, pasak jo, būtų konkretūs pavyzdžiai ir bendri darbai, kaip ir ką jaunimas, gyvendamas už Lietuvos, gali duoti šaliai, nes tai galbūt leistų pradėti kurti bendrumo jausmą, dialogą ir norą dirbti kartu. Svarbiausia, pasak K.Pikūno, kad jaunas žmogus matytų, kad jis iš tiesų gali savo žiniomis ir patirtimi prisidėti prie geresnės Lietuvos kūrimo ir suvoktų, kad jis, kad ir nebūdamas Lietuvoje, yra jos neatsiejama dalis.
Signalas – naujoji karta
Patirtis rodo, kad prisidėti prie Lietuvos gerovės gali daugelis, tik galbūt ne visada mato ar stengiasi pamatyti, kaip ir kodėl tai turėtų daryti.
„Išvykusiųjų prisiminimai mieli, tačiau daugeliui jų skaudu, kad savoje šalyje jie nemato sau vietos. Tame skausme yra ir pykčio, kodėl jų šalis jiems atrodo tokia nesvetinga“, – K.Pikūnui pritaria ir buvęs Los Andželo Lietuvių bendruomenės pirmininkas D.Udrys. Lazda dažnai perlenkiama, kai ieškoma atsakymo į šį klausimą ir sakoma, kad Lietuvoje nėra nieko gero, jokių prošvaisčių, kad padėtis kada nors pagerės.
 |
| Nuotr. iš asmeninio albumo/D.Udrys teigia, kad Lietuvos šansas – suteikti galimybes gabiems ir kūrybiškiems žmonėms dirbti prasmingą darbą. |
„Aišku, kad turime daug neišspręstų problemų, kurias atsakingesni ir kompetentingesni visuomenės vadovai galėjo anksčiau išspręsti, kaip padarė kaimynės šalys. Kita vertus, naujoji karta ir ypač tie jos žmonės, kurie žino, kad gali būti kitaip, taip lengvai nebesitaikys su esama padėtimi ir nelygybe persmelktais žmonių tarpusavio santykiais, kai pažangai ir efektingam ribotų išteklių panaudojimui trukdo nepotizmas ir susitaikymas su vidutiniškumu“, – įsitikinęs politikos mokslų daktaras D.Udrys.
Užsienio lietuviams svarbus signalas, kad Lietuva keičiasi, yra žinia, kad ateina nauja karta su aukštesniais standartais ir didesniais lūkesčiais. Tik ar užteks čia likusiųjų pažangiai mąstančių žmonių, kad įvyktų sėkmingas persilaužimas?
