Vilkų medžioklės sezono startas šiemet buvo paskelbtas spalio 15-ąją. Tačiau „Baltijos vilko“ nariai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (VAAT), reikalaudami atšaukti aplinkos ministro įsakymą dėl 50 vilkų sumedžiojimo limito 2012–2013 metų medžioklės sezonui.
Vilkų saugotojai įsitikinę, kad nustatyta kvota prieštarauja šiemet ministro Gedimino Kazlausko patvirtintam Vilko populiacijos gausos reguliavimo planui. Kol teismas nagrinėjo visuomenininkų skundą, vilkų medžioklė buvo įšaldyta.
Neseniai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino atskirąjį Aplinkos ministerijos skundą ir panaikino VAAT sprendimą laikinai sustabdyti vilkų medžioklę. Taigi medžioklė atnaujinta, tačiau toliau vyks teismo procesas, ar aplinkos ministro įsakymas neprieštarauja jo paties patvirtintam Vilko populiacijos gausos reguliavimo planui.
Gimę ant asfalto, ant asfalto ir mirs
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas nesuvokia, kaip valstybė nusirito iki tokio lygio, kad šoka pagal kelių visuomeninės organizacijos narių dūdelę.
„Reikia pasidomėti, iš ko ta organizacija gyvena ir kas ją remia. Gal čia slypi kokie nors interesai?“ – svarstė J.Talmantas.
Reikia pasidomėti, iš ko ta organizacija gyvena ir kas ją remia. Gal čia slypi kokie nors interesai?
Šiek tiek nusiraminęs J.Talmantas atkreipė dėmesį, kad ūkininkai nėra piktybiškai nusiteikę prieš vilkus: „Tačiau kai matai išguldytas 16–18 avių ar 20 sudraskytų ir dar leisgyvių telyčių, negali likti abejingas. Aišku, galima dėl vilkų auginti ir avis, ir galvijus, bet tegul tad jie atperka ūkininkui investicijas, tegul 100 proc. kompensuoja patirtus nuostolius – tada galėsime aptekti tais vilkais.“
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas įsitikinęs, kad žalą atlyginant iš „Baltijos vilko“ narių kišenės, vilkų globėjų entuziazmas kaip mat prislobtų.
„Štai nuo ko reikėtų pradėti. Pirmiausia „Baltijos vilkas“ turėtų stengtis gauti Europos Sąjungos (ES) paramą, kad galėtų ūkininkams kompensuoti nuostolius, o tada jau stoti į kovą dėl vilkų išlikimo. Dabar gi vilkus saugoja tie, kurie gimę ir mirs ant asfalto: nei žemės ūkio matę, nei to vilko – nebent paveiksliuke“, – ironizavo J.Talmantas.
Jo manymu, pastaruosius keletą metų situacija tapo visiškai nenormali.
„Aišku, nereikia medžioti vilkų jų buveinėse, bet jei vilkas plečia savo arealą ir jam trūksta maisto natūralioje gamtoje, vadinasi, populiacija jau per didelė. Ar normalu, kad vilkas ateina į kaimą ir pjauna prie būdos pririštą šunį?“ – kalbėjo J.Talmantas.
Svarbiau rūpintis ąžuoline miegapele
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas, Vilniaus universiteto dėstytojas Eugenijus Tijušas įsitikinęs, kad vilkų populiacijai Lietuvoje nėra jokios grėsmės. Todėl jį ypač piktina, kad mokslininkų apskaičiavimus ir autoritetą nustelbia nepagrįstos kelių visuomenininkų baimės.
Lietuvos Raudonojoje knygoje galima rasti apie 200 gyvūnų rūšių, kurioms gresia realus išnykimas.
„Pavyzdžiui, yra tokia ąžuolinė miegapelė, globaliai nykstanti visoje Europoje. Organizuokime akcijas jai išsaugoti. Esu bandęs visuomenei pristatyti šią problemą, bet kažkodėl niekas nesusidomėjo ir ąžuolinių miegapelių gynėjų asociacijos Lietuvoje vis dar nėra. Kodėl reikia gelbėti nenykstančius vilkus, aš tikrai nesuprantu“, – stebėjosi E.Tijušas.
Saugoti plėšrūnus – madinga
Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, jis randa tik vieną paaiškinimą – stambiųjų plėšrūnų apsaugos mada. Tokias tendencijas jis stebi tarptautiniuose Europos medžiotojų organizacijų ar gamtosaugos institucijų renginiuose.
„Didesnė Vakarų ir Pietų Europos dalis stambiuosius plėšrūnus išnaikino seniai ir dabar trokšta auklėti Rytų ir Šiaurės Europą, kaip reikia juos išsaugoti. Labai lengva mokyti kitą, ypač per atstumą.
Didesnė Vakarų ir Pietų Europos dalis stambiuosius plėšrūnus išnaikino seniai ir dabar trokšta auklėti Rytų ir Šiaurės Europą, kaip reikia juos išsaugoti.
Tačiau Lietuvoje problema absoliučiai dirbtinė. Dar 2004 metais aš, ne kaip medžiotojas, o kaip universiteto darbuotojas, buvau tarp tų, kurie pirmieji atkreipė dėmesį, kad reikia vilkų medžioklę limituoti.
Kvota, sezonas, limitai ir kiti apribojimai visiškai užtikrina populiacijos išlikimą. Neužmirškite, kad kaimyninėje Baltarusijoje vilkas tebėra už įstatymo ribų. Ir baltarusiai kol kas nesiskundžia vilkų stygiumi. Mūsų populiacija tėra didelės latvių, estų, baltarusių, rusų vilkų populiacijos dalis“, – sakė E.Tijušas ir atkreipė dėmesį, kad Latvijoje kasmet sumedžiojama apie 200 vilkų.
Sumedžioti vilką – loterija
E.Tijušui juoką kelia kalbos apie kraugerius medžiotojus, trokštančius žūtbūt nudirti vilkui kailį.
„Lietuvoje yra 32 tūkst. medžiotojų, metinė vilkų sumedžiojimo kvota siekia 20, 30 ar 40 šių plėšrūnų. Ar tikrai tikite, kad ta medžiotojų armija taip trokšta vilkų medžioklės, kai tikimybė sumedžioti vilką prilygsta laimėti loterijoje milijoną?
Didžioji dalis medžiotojų yra kur kas platesnio akiračio ir į laimikį tikrai nežiūri primityviai – tik kaip į mėsos gabalą. Ekosistemų suvokimas tarp medžiotojų ne mažesnis nei tų entuziastų, kurie įnirtingai gina tik vienos rūšies gyvūnus“, – patikino medžiotojų atstovas.
E.Tijušas rekomenduoja nuo vilkų nukentėjusiems ūkininkams būti aktyvesniems ir atkakliau ginti savo interesus: „Jie galėtų pabandyti pareikalauti kompensacijų iš to paties „Baltijos vilko“.
ES kontekste Lietuva priklauso toms valstybėms, kur medžiotojų procentas nuo bendro gyventojų skaičiaus yra vienas mažiausių. „Nors dydžiu esame panašūs, pas mus 32 tūkst. medžiotojų, o Airijoje – apie 300 tūkst.“ – palygino pašnekovas.
Ne medžioklė, o laukinė gyvulininkystė
Asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas Balys sutinka, kad medžiotojų, vilkų gynėjų ir ūkininkų nesutarimuose labiausiai nukenčia ūkininkai: „Jie yra tie, apie kuriuos garsiausiai šnekama, bet tie, kuriais realiai prasidėjus medžioklės sezonui jau niekas nesirūpina, nes medžioja ne ten, kur vilkų daugiausia, o ten, kur patogiau.
Daugelyje Europos šalių vilkai yra nemedžiojami, tačiau Lietuva, stodama į ES, išsiderėjo išimtį, leidžiančią vilkų gausą reguliuoti medžiokle.
Dabartinė medžioklė išvirsta į laukinę gyvulininkystę – kiaulę auginiesi ne tvarte ar fermoje, o miške: žiemą veži jai kukurūzus, burokus, o vilkas kėsinasi į tą turtą, kurį medžiotojas puoselėja sau.
„Nuo tada Aplinkos ministerija absoliučiai nieko nenuveikė, kad būtų išspręstos ūkininkų problemos. Niekam nekyla rankos kurti žalos kompensavimo sistemas, prevencijos priemonių propagavimo instrumentus. Telieka atsiduoti į medžiotojų rankas: medžiokim, kiek galim, bet ne viską, kad ES neturėtų pretenzijų.
Tai iki galo netenkina nė vienos pusės. Todėl siekiame, kad vilko populiacijos valdymo sprendimai nesusivestų į paprastą, esminių problemų ir įtampų nesprendžiantį medžiojimo būdą: išdavėme kvotą, pasakėme skaičių iš debesų, sumedžiojome ir laukiame kitų metų. Mes manome, kad ūkininkai nusipelno kur kas didesnio dėmesio, tačiau trūksta ir jų pačių aktyvumo, tam tikros lobistinės veiklos“, – įsitikinęs V.Balys.
Jo manymu, medžiotojai į vilkus žiūri kaip į konkurentus kovoje dėl grobio – ir vilkas, ir medžiotojas trokšta tos pačios stirnos ar šerno: „Juk dabartinė medžioklė išvirsta į laukinę gyvulininkystę – kiaulę auginiesi ne tvarte ar fermoje, o miške: žiemą veži jai kukurūzus, burokus, o vilkas kėsinasi į tą turtą, kurį medžiotojas puoselėja sau. Vilko, kaip trofėjaus, reikšmė pasistumia į antrą planą.“
Dešimties sekundžių didybė
V.Balį stebina medžiotojų ir ūkininkų įtarimai, kad visuomenininkai vilkų negali ginti vien dėl idėjos – be materialinės naudos: „Juk medžiotojai dėl savo hobio irgi perka reikalingą amuniciją, šautuvus, kitas reikalingas priemones. Ir jų tai nestebina. Tai kodėl tokio požiūrio jie negali pritaikyti kitiems?“
Jis patikino, kad „Baltijos vilkas“, vienijantis kelias dešimtis bendraminčių, išgyvena iš trijų šaltinių: 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, tiesioginės žmonių paramos ir pačių narių kišenės. Gaunama finansinė parama per metus esą vargiai tesiekia dirbančio žmogaus mėnesio atlyginimo dydžio sumą, todėl kalbos apie materialinę naudą organizacijos nariams kelia juoką.
V.Balys sakė, kad daug mieliau laiką leistų miškuose stebėdamas vilkų pėdsakus nei ministerijų kabinetuose.
„Ginčai ministerijoje ir spaudoje mums neįdomūs, tikrai norėtume apsieiti be biurokratijos, bet to neišvengsi, – atsiduso V.Balys, beje, turėjęs laimę savo akimis išvysti vilką. – Buvome keturiese, bet tik dviem pasisekė, nes kiti du tuo metu filmavo kiškių pėdsakus.
O mes stovėjome prie vilko pažymėto krūmo ir filosofavome, kodėl jis mėgsta būtent šią vietą. Už 15 metrų netikėtai jis išniro iš už posūkio. Dešimties sekundžių momentas. Gal tai buvo senas priekurtis vilkas, bet akimirka – įsimintina.“
Selemonas Paltanavičius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas
„Vilkų, kaip ir kitų gyvūnų, apskaita vykdoma ne rajonuose, o miškų urėdijose ir jų padaliniuose – girininkijose. Gausiau vilkų rasta Šiaurės Lietuvoje, taip pat prie sienos su Lenkija, Žemaitijoje, Marijampolės, Švenčionėlių miškų urėdijų valdose, valstybiniuose rezervatuose.
Apskaita vykdoma žiemos pabaigoje, o veisimosi ir jauniklių auginimo metu vilkai gyvena kitose vietose. Tuo laiku, ypač nuo liepos vidurio, kai vilkų šeimos pradeda klajoti ir mokytis medžioti kartu, žala ūkininkams būna didžiausia, tačiau ją susieti su vilkų pasiskirstymu žiemos pabaigoje beveik neįmanoma.
Valdyti vilkų populiaciją nebūtina tik vienu pasyviu būdu – kompensacijomis už padarytą žalą. Kadangi ši populiacija yra pakankamai gyvybinga ir gausi, žalos atlyginimas įmanomas tik jeigu būtų pasiektas minimalus populiacijos dydis – Vilko populiacijos gausos reguliavimo plane įvardytas skaičius – 100. Svarbiausia apsaugos priemonė – prevencija, kuri nebūtinai turi būti finansuojama. Tinkamas gyvulių laikymas, ypač tamsiuoju paros metu, elektrinės užtvaros gali pakankamai efektyviai mažinti vilkų keliamą grėsmę gyvuliams.
Diskusijos šia tema turėtų būti pagrįstos ne emocijomis, o tik faktais, autentiškais tyrimais ar duomenis. Bet kokie veiksmai, nesiūlant sprendimo, o norint, kad juos išspręstų kas nors kitas, pavyzdžiui, Vyriausybė, mūsų nuomone, nėra konstruktyvūs.“
Vilkus apgynė protestu
Vilkų medžioklė limituojama nuo 2005 m. Iš pradžių buvo nustatytas 20-ties vilkų sumedžiojimo limitas, vėliau jis imtas didinti: 2008 m. – 30, 2009 m. – 40. 2010 m. buvo paskelbtas rekordinis 60 vilkų limtas, tačiau po visuomenės protesto, išsakyto pasirašant peticiją ir susirenkant į protesto akciją, sumedžiojimo limitas buvo sumažintas iki 40-ties. 2011 metais buvo nustatytas tik 5 vilkų sumedžiojimo limitas, tačiau pailgintas medžioklės sezonas.
Aplinkos ministro G.Kazlausko patvirtintame Vilko populiacijos gausos reguliavimo plane įtvirtinta, kad pageidaujamas vilkų skaičius – 250, o didžiausias galimas sumedžiojimo limitas negali viršyti 20 proc. nuo apskaitytų vilkų skaičiaus. Be to, suskaičiavus 250 vilkų, medžioti galima tik tam tikruose rajonuose.
