Savanorė Zita: savanoriaudamas išjauti gyvenimą, įvertini dieną ir jos prasmę

Nors numatytos savanoriavimo valandos seniai baigėsi, Zita ir toliau važiuoja pabūti, kaip ji sako, su „vilčiukais“. Šiame pokalbyje moteris papasakojo, ką jai atnešė savanorystė.

Iš Leipalingio į Druskininkus

Leipalingio miestelyje gyvenanti Z. Kumpikienė kiekvieną ketvirtadienį susiruošia kelionei į Druskininkus. Tai diena, kai vyksta į „Druskininkų viltį“ ir savo dėmesį ir pagalbą išdalija čia susirenkantiems sutrikusio intelekto vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms. Kai jaučia, kokia reikalinga jos pagalba, įveikti 12 km pirmyn ir atgal – joks vargas.

„Sunku atsekti, kaip prasidėjo mano, kaip savanorės, kelias. Į savanorystės projektą „54+“ mane pakvietė jo organizatoriai. Susisiekė paskambinę telefonu. Aš sutikau. Projekte numatyta, kad iš viso turėčiau savanoriauti 90 valandų, bet joms pasibaigus ir toliau atvažiuoju čia pabūti“, – pasakoja Z. Kumpikienė.

Nors savanoriavimą jau buvo išbandžiusi anksčiau, bendravimas su sutrikusio intelekto žmonėmis – pirma tokia moters patirtis. Ir ji neslepia, kad pradžioje buvo nedrąsu. Tačiau, kaip sako „Druskininkų vilties“ vadovė Loreta Sadauskienė, Zitos nerimas greitai išgaravo, atsiskleidė ryžtas, šiluma ir noras padėti, todėl šį centrą lankantys žmonės ir kolektyvas prie Zitos labai greitai priprato, o ir pati savanorė sako, kad įsiliejus į bendruomenės aplinką viskas pasidarė lengva.

Savanoriaudama atrado tai, ko gyvenime labai trūko.

Kai darbas prasmingas 100 proc.

Savanorystė – neatlygintinas darbas, reikalaujantis tiek jėgų, tiek laiko. Kas tuomet motyvuoja savanorius šioje veikloje, kodėl pradėję savanoriauti kai kurie neįsivaizduoja, kad šią savo veiklą galėtų nutraukti? Z. Kumpikienė ilgai nesvarsčiusi atsako – savanoriaudama atrado tai, ko gyvenime labai trūko. „Iškart pajutau, kokie tikri žmonės čia susirenka. Emocijos tokios, kokios yra – niekas nesuvaidinta. Taip, jei jau pyksta, tai pyksta, bet jei džiaugiasi, tai daro irgi iš visos širdies. Čia niekas nė karto man nebuvo pamelavęs. Labai daug ko šioje bendruomenėje pasisemiu ir namo išeinu palengvėjusi“, – pasakoja savanorė.

Moteriai įstrigo dar vienas neseniai nutikęs įvykis. Visiškai nekalbantis 25-erių vaikinas neseniai ištarė žodį „mes“. Kaip sako Z. Kumpikienė, šiame centre žmonės yra pratę prie individualaus dėmesio, kiekvienas nori, kad tik su juo būtų bendraujama ir prie jo būnama. Jei tik kuris gauna daugiau dėmesio, kitiems nepatinka. „Vis kalbamės, kad „mes“ yra geriau nei „aš“. Kad turime būti visi kartu, stengtis suprasti vienas kitą ir bendrauti. Tikrai gera buvo išgirsti žodį „mes“ iš žmogaus, kuris nekalba visai“, – prasitaria Zita.

Zita mini ir dar vieną jai reikšmingą dalyką – tai patirtis, kurios ji, sako, semiasi kiekvieną dieną. Ji ne tik bendrauja su sutrikusio intelekto žmonėmis, prisideda ruošdama jiems įvairias veiklas, pavyzdžiui, spektaklius, bet ir pati mokosi visų tokio darbo subtilybių. Prieš prasidedant savanoriavimui, Z. Kumpikienei buvo pasiūlyta dalyvauti paliatyvios pagalbos kursuose ir taip kelti kvalifikaciją.

Jaučiu, kad ši patirtis ir naujos žinios man suteikia daug vilties eiti toliau.

„Gydytojai, psichologai ir kiti specialistai suteikė mums visus reikalingus pagrindus. Na, o čia, „Druskininkų viltyje“, mokausi kiekvieną dieną. Jaučiu, kad ši patirtis ir naujos žinios man suteikia daug vilties eiti toliau. Turiu didelį norą, kad gal ir ateityje man pavyktų dirbti tokį darbą“, – dalijasi Z. Kumpikienė.

Ką svarbu žinoti savanoriui?

Koks žmogus gali save atrasti savanorystėje, kaip kad tai padarė Zita? Moters nuomone, savanorystė pasitarnaus tiems, kurie nori dar geriau pažinti save ir kurie galbūt jaučia, kad nevertina kiekvienos gyvenimo dienos.

„Savanoriaudamas išjauti gyvenimą, įvertini dieną ir jos prasmę, kiekvieną nuveiktą darbą. Kartais jis gali būti ir labai mažas – kitam žmogui laiku pasakyti reikalingi žodžiai“, – teigia savanorė.

Savo ruožtu „Druskininkų vilties“ vadovė L. Sadauskienė sako, kad jų centras savanorių laukia visada. Šiuo metu be Z. Kumpikienės centre nuolatos savanoriauja dar du žmonės. Tai savo sūnų su negalia prižiūrinti ir kitiems padedanti mama ir vyriškis, padedantis ūkio darbuose. Pasak centro vadovės, prieš pradedant atlikti tokio pobūdžio savanorystę, svarbu žinoti keletą dalykų.

„Pirmiausia labai svarbu, kad savanoris suprastų, kas yra savanorystė. Tai pagalba, už kurią materialiai nėra atlyginama. Taip pat labai svarbu nebijoti žmogaus su negalia. Jei savanoris negalios nebijos, viskas bus gerai“, – tikina L. Sadauskienė.

Šio straipsnio herojė Zita Kumpikienė atlieka savanorystę „Druskininkų viltyje“, bendradarbiaujant su VšĮ „Tėviškės namais“.

Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.