„Socialiniame taksi“ darbuojasi ne tik vairuotojas, bet ir savanoris asmeninis asistentas, kuris padeda keleiviui nusinešti daiktus, palydi ir padeda pasiekti darbą, ligoninę, universitetą, kiną, teatrą, parduotuvę ir t. t. Vienas tokių savanorių – ispanas Carlosas Martínezas Richartas, kuris baigęs studijas dirbo įvairiose organizacijose, tokiose kaip Raudonojo Kryžiaus draugija, „Gydytojai be sienų“ ir kitose. Dėl ekonominės krizės Ispanijoje, vyras nusprendė palikti savo šalį ir išvyko į Prahą ieškoti darbo, tačiau jį metė ir dėl savanorystės atsidūrė Lietuvoje.
– Kaip įsivaizdavai Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Aiškaus Lietuvos vaizdinio neturėjau. Žinojau, kad ten šalta, bet man šalta visose šalyse, kurios toli nuo Ispanijos. Lietuvą siejau su Rusija ir su sovietmečiu. Prieš tai beveik dvejus metus gyvenau Prahoje, todėl tikėjausi, kad Lietuva bus panaši į Čekiją, tačiau šios šalys skiriasi. Daug neskaičiau apie Lietuvą, todėl prieš atvykstant mano žinios buvo gana menkos.
– Kodėl nusprendei imtis savanorystės? Papasakok, ką tau tenka daryti.
– Dvejus metus daug ir sunkiai dirbau Prahoje, vaikų darželyje. Visus tuos metus neturėjau jokių atostogų. Per tą laikotarpį nusprendžiau, kad noriu dalyvauti savanorystės programoje „European Voluntary Service“ (EVS). Tai puiki galimybė jaunimui – padedant žmonėms galima pažinti kitą šalį, kitą kultūrą. Taigi per šią programą atsidūriau Kaune ir šiuo metu dirbu su projektu „Socialinis taksi“. Padedu taksistui dirbti su negalią turinčiais keleiviais, darau interviu su žmonėmis, rašančiais mums į „Socialinio taksi“ puslapį tinkle „Facebook“, ruošiu socialinį žemėlapį, kuriame įvertinamas Kauno svarbiausių vietų prieinamumas žmonėms su negalia.
– Kodėl tau patinka padėti kitiems?
– Nes pasaulyje taip ir turėtų būti. Padėti žmonėms yra geriausia, ką kiekvienas gali padaryti savo gyvenime. Nenoriu būti už kažką geresnis. Manau, kad visi turi turėti tokias pačias galimybes ir mes visi esame lygūs, niekas nėra geresnis už kažką kitą – mes visi kažkada mirsime. Padedu žmonėms, nes jaučiuosi puikiai, kai tai darau, ir tas žmogus man padėkoja. Verčiau klausytis žmonių padėkų, nei gauti visus šito purvino pasaulio pinigus.
– Kokį pirmą įspūdį tau paliko Kaunas?
Verčiau klausytis žmonių padėkų, nei gauti visus šito purvino pasaulio pinigus.
– Visiškai žalią! Gyvenu VDU bendrabutyje Vytauto gatvėje, 9 aukšte, todėl iš mano kambario atsiveria puikus vaizdas: matau visus medžius ir jų ypatingą žalumą. Po dviejų mėnesių Vilniuje, man šito reikėjo, ten žiemą gan sunku. Be to, man tikrai patinka Kaunas. Aš iš Mursijos, tai nėra didelis miestas, todėl jaučiuosi patogiau miestuose, kurie nėra tokie chaotiški kaip Vilnius. Man patinka gyventi miestuose, bet ne dideliuose. Kaunas man tinka.
– Kaip apibūdintum lietuvius?
– Lietuviai yra gan malonūs, negaliu dėl jų skųstis, jie visada stengiasi man padėti bet kokiais klausimais. Be to, jie labai džiaugiasi, kai bandau kalbėti lietuviškai su savo keistu akcentu. Nemanau, kad lietuviai – šalti žmonės. Man labai patinka jų mentalitetas. Kiek čia pastebėjau, po trumpo pokalbio su kažkuo negali galvoti, jog jis jau tavo draugas. Norint sutarti, reikia laiko.
Ir manau, kad tai yra vienas protingiausių dalykų, kokius žmonės daro. Jei aš galiu tau kažkuo padėti, aš tikrai tai padarysiu. Bet draugystė – kitas dalykas. Ispanijoje žmonės mano, kad visi yra jų draugai. Tai didelė klaida. Visiems reikia pasistengti, norint užmegzti tvirtą draugystę su žmonėmis.
– Kuo dar užsiimi šiuo metu, be savanorystės?
– Studijuoju magistrantūroje, kad galėčiau dirbti ispanų kalbos mokytoju. Būdamas Prahoje supratau, kad mokytojavimas gali būti mano pašaukimas. Mėgstu mokyti ispanų kalbos ir stebėti, kaip žmonės tobulėja mano pamokose. Sevilijoje studijavau žurnalistiką, bet man tas pasaulis visai nepatinka – tai verslas.
– Ką ketini veikti ateityje? Ar Lietuva yra tavo ateities planuose?
– Lietuvos mano ateities planuose nėra. Nusprendžiau, kad kiekvienoje šalyje gyvensiu tik vienerius metus, todėl po dalyvavimo EVS programoje Lietuvoje persikelsiu kažkur kitur. Nesakau, kad vieną dieną negrįšiu, tačiau turiu judėti pirmyn, gyventi toliau. Kita valstybė galbūt bus Portugalija arba Vengrija. Norėčiau mokyti ispanų kalbos daugybėje šalių ir išlikti savanoriu skirtingose šalyse. Savanoriaudamas pirmenybę teikiu vaikams, gyvūnams ir gamtai.
Savanoriaudamas pirmenybę teikiu vaikams, gyvūnams ir gamtai.
– Kaip apibūdintum VDU? Ar šis universitetas pakankamai draugiškas užsieniečiams?
– VDU tobulas užsieniečiams, visiškai negaliu skųstis. Dirbdamas bendrame Socialinės integracijos instituto ir VDU projekte „Socialinis taksi“, pastebiu, kad universitetas yra socialiai atsakingas, draugiškas negalią turintiems asmenims ir puikiai padedantis integruotis savanoriams. Daugybė žmonių stengėsi, kad jausčiausi gerai pirmą savaitę, ir visi man padėjo spręsti iškilusias problemas. Negali jaustis kaip užsienietis, kai žmonės taip šauniai su tavim elgiasi. Jaučiuosi čia kaip namuose.
– Kaip galima padėti užsieniečiams geriau ir greičiau prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje?
– Visų pirma, jiems reikėtų papasakoti apie orą. Kai supranti, kad „Lietuva“ reiškia lietų, viskas pasidaro aišku. Taip pat manau, kad renginiai yra geras būdas susipažinti su žmonėmis, atrasti naują šalį. Puiku, jei atvykusiems studentams kažkas gali aprodyti miestą. Manau, kad būtent universitetas užsienio studentams turi parodyti viską, ką miestas gali jiems pasiūlyti.
– Ar greitai prisitaikei prie gyvenimo tarp lietuvių?
– Kai pokalbį su lietuviu pradedi jo paties kalba, gan lengva jaustis prisitaikiusiu. Jie tave labai greitai priima. Lietuviams patinka užsieniečiai, kurie stengiasi mokytis jų sunkios kalbos. Darau viską, ką galiu, kad išmokčiau lietuvių kalbos. Be to, po Prahos pripratau prie žmonių, kurie yra šiek tiek kitokie, nei Viduržemio jūros regiono gyventojai.
Lietuviams patinka užsieniečiai, kurie stengiasi mokytis jų sunkios kalbos. Darau viską, ką galiu, kad išmokčiau lietuvių kalbos.
– Ar mokaisi kalbėti lietuviškai?
– Aš truputį kalbu lietuviškai (frazę pasakė lietuvių kalba – red. past.). Mokiausi kai buvau Vilniuje, bet pamokos pasibaigė. Dabar ieškau naujo mokytojo, kuris galėtų pamokyti mane daugiau. Būčiau labai dėkingas, jei atsirastų žmogus, norintis pamokyti mane lietuvių kalbos. Mainais galėčiau pamokyti ispanų.
– Kaip paaiškinai savo artimiesiems, kodėl nenori gyventi Ispanijoje?
– Šeima supranta, kodėl aš nebegyvensiu Ispanijoje – man nepatinka ispanų politikai. Mano artimieji žino, kad ateityje gyvensiu daugybėje kitų šalių po Lietuvos. Šeima susitaikė, kad tai mano gyvenimas ir jie jo negali pakeisti. Mano mama labai nuliūsta, kai turiu išvykti iš savo gimtojo miesto, bet ji jaučiasi gerai, žinodama, kad aš esu laimingas darydamas tai, ką darau čia.
– Kokios lietuviškos tradicijos tave labiausiai traukia ar domina?
– Man gan įdomu važiuoti autostopu. Tai draudžiama Ispanijoje, todėl išbandžiau tai čia. Žinau, kad tai ne tradicija, bet daug žmonių keliauja autostopu greitkeliuose ir tai nuostabu. Taip pat žavi lietuviškos bulvės. Jūs turite labai daug būdų joms paruošti ir man tai labai patinka. Cepelinai skanūs, labai mėgstu ir kibinus. Ispanijoje turime kažką panašaus į kibinus, bet ten yra tik dvi rūšys, o čia galima rasti pačių įvairiausių.
– Koks tavo didžiausias privalumas? Kaip jis tau padeda savanoriaujant?
– Manau, kad tai optimizmas. Visada stengiuosi įžvelgti gerąją pusę. Net kai kažkas blogai, visuomet galvoju, kad iš to galima pasimokyti. Europos gyventojai negali skųstis savo gyvenimu. Mes turime viską, ko reikia. Yra daug kitų žmonių, kurie turi daug tikrų problemų. Turėtume liautis galvoję, kad turime realių problemų, kai kitur žmonės miršta, nes neturi maisto. Pagrindinė problema prasideda nuo pinigų.
Žmones reikia šviesti apie pinigus. Tai nėra geriausias dalykas šiame pasaulyje. Milijonai vargšų yra laimingesni už turtingiausius pasaulio žmones.
Šita sistema buvo sukurta remiantis pinigais ir tai mūsų didžiausia bėda. Žmones reikia šviesti apie pinigus. Tai nėra geriausias dalykas šiame pasaulyje. Milijonai vargšų yra laimingesni už turtingiausius pasaulio žmones. Turėtume nustoti galvoti apie materialius turtus ir pradėti galvoti apie žmones.
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Dažniausiai sportuoju. Žaidžiu futbolą (čia dar nežaidžiau, nes neradau žmonių, kurie prisijungtų), bėgioju, labai patinka važinėti dviračiu. Esu ispanas, todėl labai mėgstu išeiti į miestą ir linksmintis su draugais. Lietuvoje radau daug savanorių, jie labai geri žmonės. Savaitgaliais stengiuosi atrasti kuo daugiau Lietuvos vietovių. Pirmieji buvo Tytuvėnai ir Trakai. Norėčiau aplankyti kuo daugiau ir kitų Lietuvos miestų, kol dalyvauju EVS programoje.
