Penktadienį atidavusi duoklę Darnaus judumo savaitei ir „Dienai be automobilio“, transporto priemonę palikau ilsėtis, o į darbą V.Putvinskio gatvėje išsiruošiau pėsčiomis. Tiesą sakant, galima buvo naudotis ir viešuoju transportu, tačiau troleibusu norėčiau važiuoti tik vienu atveju – jei pati galėčiau jį vairuoti.
Praėjusį sekmadienį Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, prasidėjo didžiausia pasaulyje gyventojų judumą skatinanti kasmetė miestų kampanija – Europos judumo savaitė, kurią užbaigs jau kasmetine tradicija tapusi „Diena be automobilio“.
Automobilis mūsų gyvenimuose yra viskas. Jis – mūsų kojos, o kartais – ir mūsų namai, kur per metus tenka praleisti ne vieną dešimtį tūkstančių kilometrų.
Nors kartais nevengiu važiuoti ir viešuoju transportu, ypač jei reikia į kitą miestą, tačiau turiu pripažinti: jei iš manęs atimtų automobilį – atimtų mano laiką. Tačiau kai jo turiu – labiausiai vertinu ėjimą pėsčiomis, jis – dalis mano laisvalaikio, o dėl pėsčiųjų žygio galiu keltis savaitgalio paryčiais tam, kad nuvažiuočiau į kitą Lietuvos galą ir nueičiau kelias dešimtis kilometrų.
Tačiau ėjimas judria miesto gatve skiriasi nuo žygiavimo Lietuvos miškais, žvyrkeliais ar paupiais. Visų pirma tuo, kad vieną pagrindinių miesto gatvių, kuria beveik kiekvieną dieną įveiki automobiliu, pamatai ne pro automobilio langus.
Vėlyvą penktadienio rytą į darbą išsiruošusi pėsčiomis, pamačiau kitokį Savanorių prospektą. Su šiuolaikiniais pastatais ir greta jų besiglaudžiančiais medinukais, su socialinėmis reklamomis ant stotelių.
Savanorių prospektas niekada negalėtų tapti negyvenama sala, nes čia yra visko ir dar daugiau, kad galėtum išgyventi. Čia yra net valčių centras. Nekalbant apie dešimtis parduotuvių, kavinių, odontologijos kabinetų.
Visame Savanorių prospekte (bent jau – vienoje prospekto pusėje) tebeliūdi vienintelis taksofonas. Tiesą sakant, jis veikia. Tačiau kaip juo naudotis, mes, išlepinti mobiliųjų telefonų, matyt, nė nebežinotume.
Iš smalsumo ėmiau skaityti instrukciją, tačiau supratau, kad visų pirma reikia kažkokios kortelės, o iš mano turimų (įėjimo į darbą, asmens tapatybės, donoro ir „Kaišiadorių paukštyno“) nė viena netinka.
Savo didžiausiam džiaugsmui instrukcijoje radau informaciją, kad galima skambinti kito žmogaus sąskaita. Kitaip tariant – jei aš surinksiu nurodytą trumpąjį numerį ir tada, pavyzdžiui, draugės numerį, atsiliepusi telefonu ji bus informuojama, kad kažkas jai bando paskambinti jos sąskaita. Nutariu išties paskambinti draugei, nes įdomu. Tačiau mano nusivylimui, įrašytas moters balsas pranešė, kad ši paslauga dėl menko susidomėjimo neteikiama.
Išstudijavusi taksofono instrukciją, judu toliau.
Prie konteinerių nėra šiukšlių. Žaliuoja medžiai. Savanorių prospektu – tarsi arterija – juda automobiliai.
Prie vienos iš parduotuvių pamačiau prekiaujančias moteris. Ant dirbtino betoninio prekystalio – mėtos, melisos ir obuoliai.
– Ko norėtumėt? – klausia.
– Žinot, labiausiai norėčiau meilės ir laimės.
– O tai kad meilės, tai reik ant sankryžos stovėt, – krizena.
– Tai kodėl dabar ant sankryžos?
– Teip sako. Ten meilę dalina.
– O laimės? – klausiu.
– O va kai laimę dalino, tai reikėjo namuos būt! – paprotina.
– Tai tada duokit man melisų, – paprašau.
– Imkit mėtų ir melisų. Jų mišinys labai ramina.
– Kad aš, žinokit, rami.
– Tai tada užteks melisų, – sutinka.
Gaila – nė viena iš išmintingųjų moteriškių nusifotografuoti nenorėjo.
Maždaug pusšešto kilometro suvaikščiojau per pusantros valandos. Nors einant pakankamai sparčiu tempu įveikti šį atstumą laiko reikėtų mažiau – vidutinis ėjimo greitis yra penki kilometrai per valandą.
Tačiau pirmą kartą beveik visu Savanorių prospektu ne važiavau, o ėjau, todėl stojau fotografuoti, išbandyti taksofoną, paskaityti reklamų, apžiūrėti seną apipaišytą skulptūrą ar paliesti seną medinį namą.
Tiesą sakant, veikti einant yra ką. Nors eidamas gali naudotis telefonu, tačiau – patarimas – nemaža rizika atsitrenkti į stulpą. Kaip netyčia nutiko ir man.
Kur kas įdomiau – stebėti vairuotojus. Kai prieš kelis metus gavau baudą už kalbėjimą telefonu vairuojant, man kilo klausimas: kaip jie (policininkai) taip gerai mato? Ir nejau taip paprasta pastebėti telefonu kalbantį žmogų? Tad štai – paprasta.
Važiuojant automobiliu, ypač per spūstis, Savanorių prospektas atrodo toks ilgas ir nuobodus, kartais jame erzina šviesoforai, nors dažniau – niekada nuo automobilių nemieganti ir nesiilsinti gatvė.
Ėjimas pėsčiomis suteikia daug spalvų ir daug atspalvių. Tai – naujos pažintys su aplinka ir žmonėmis, tai – gyvai pamatytas vaizdas, galiausiai – sudegintos kalorijos ir neginčijama nauda sveikatai.
Teigiama, jog vaikščiojimas yra labai naudingas fizinės veiklos būdas, nes beveik kiekvienas gali tai daryti, tai saugu ir vaikščiojimas gali pagerinti sveikatą: širdies ir kraujagyslių sistemą, raumenų būklę, nuotaiką, taip pat sustiprinti kaulus ir padėti atsikratyti antsvorio.
Todėl, jei vienai iš judėjimo formų reikėtų parašyti himną – tai būtų ėjimas pėsčiomis, mat mano kojose – gerokai daugiau tūkstančio ar net daugiau nueitų kilometrų.
Apie darnaus judumo savaitę
Diena be automobilio tradiciškai vyks paskutinę kampanijos dieną – rugsėjo 22-ąją.
Kampanijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, skatinti gyventojus, ypač miestiečius, išsaugoti švarų orą, kuo mažiau važinėti automobiliu, daugiau vaikščioti pėsčiomis, naudotis viešuoju transportu, dviračiu ar pasirinkti kitą aplinkai palankią susisiekimo priemonę.
Šiemetinės Europos judumo savaitės šūkis – „Pasirink ir judėk“. Tapti šios kampanijos dalyvėmis užsiregistravo 51 Lietuvos savivaldybė.
Aplinkos ministerijos duomenimis, tai rekordinis skaičius, palyginti su ankstesniais metais. Iš viso kampanijoje dalyvaus 2420 miestų iš 51 valstybės.
Kiekviena dalyvaujanti savivaldybė pati sprendžia, kokius renginius organizuoti savo bendruomenei. Tai – ir žygiai pėsčiomis ar dviračiais, ir įvairūs konkursai, varžybos, koncertai, viešos sporto pamokėlės, automobilių išmetamų teršalų kontrolė ir pan.
Bus renkama judriausia savivaldybė, valstybės institucija, mokymo įstaiga, ikimokyklinio ugdymo įstaiga, judriausias darbdavys ir judriausias pilietis.
Sumanymas kartą per metus skelbti „Dieną be automobilio“ kilo 1998 metais Prancūzijoje. Jį greitai perėmė ir kitos šalys. Šią miestų organizuojamą vienos dienos akciją 2000 metais parėmė Europos Komisija.
Dienos be automobilio sėkmė paskatino akciją išplėtoti ir ją rengti visą savaitę.
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu šalies transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1.47 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 88 mln. eurų skirta darnaus judumo projektams investuoti. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
