„Europos solidarumo korpuso“ savanorystės projektų siuntimo koordinatorė Indrė Medzevičienė ir „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ savanorių mentorė ir „A.C.Patria“ Savanorių centro koordinatorė Birutė Daugėlienė sako, jog savanorystei jokių ribų nėra. Svarbiausiai – siekis ir noras neatlygintinai padėti kitiems.
– Kodėl kai kurie jauni žmonės renkasi savanoriauti užsienyje, o ne Lietuvoje, nors veikla ta pati?
Indrė: Tarptautinės savanoriškos veiklos projektus jauni žmonės renkasi siekdami pažinti naują kultūrą, pramokti užsienio kalbos (visi dalyviai ypač pažymi pasistūmėję vartojant anglų kalbą), palikti komforto zoną. Toliau nuo mamos virtų cepelinų. Tenka savarankiškai gamintis maistą, planuotis biudžetą, spręsti iškylančius klausimus dėl buities su kitais savanoriais, orientuotis naujame mieste ir pan.
– Kokią savanoriavimo sritį jauni žmonės renkasi dažniausiai?
Birutė: Priklauso nuo to, ko savanoriai ieško, kuriame regione jie yra ir koks savanorius priimančių organizacijų tinklas toje vietovėje. Savanoriai renkasi socialinę, kultūros, meno, sporto, gamtos, gyvūnų globos ar sveikatos sritis.
– Kaip manote, kodėl būtent šios sritys pasirenkamos dažniausiai?
Birutė: Pirmojo susitikimo su jaunuoliu metu (savanorio ir mentoriaus susitikimas) kaip tik ir kalbamės apie jo poreikius, siekius ir motyvus. Jauni žmonės dažnai nori įgyti patirties ir žinių, praplėsti pažinčių ratą, atsakyti į asmeninius kamuojančius klausimus ar būna stipriai vedami vidinio noro padėti kitam.
Susimąsčiau, galbūt netgi yra ir tam tikros savanorystės mados? Akivaizdu, kad skirtingo pobūdžio veiklos reikalauja skirtingo nusiteikimo, juk zoologijos sode ar gyvūnų prieglaudoje turi būti pasiruošęs ūkio darbams, persirengti kasdienius rūbus ir nebijoti išsitepti, o teatre ar koncertų salėje – kitoks aprangos kodas, nacionaliniame parke daugiausia laiko praleidi gamtoje, o socialiniame centre – apsuptas kitų žmonių.
Kaip bebūtų, savanoriai išlieka ten, kur jaučia, kad prisideda prie prasmingų dalykų.
– Ar yra tokių sričių, į kurias išvis niekas neina?
Indrė: Nėra, kiekviena sritis turi paklausą. Vienos didesnę, kitos mažesnę, bet visos turi.
– Iš kokių šalių į Lietuvą atvyksta daugiausiai savanorių?
Birutė: „A.C.Patria“ kasmet koordinuoja apie 26 tarptautinius savanorius. Pastaraisiais metais savanoriai atvyko iš Danijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Belgijos, Turkijos, Gruzijos, Rusijos, Egipto, Vokietijos, Italijos.
– O į kokias šalis savanoriauti dažniausiai keliauja lietuvaičiai?
Indrė: Dažniausiai savanoriai vyksta į didžiąsias ES šalis: Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija. Pastaraisiais metais daug savanorių išvyko į Slovėniją ir Rumuniją.
– Kas dažniau ryžtasi savanoriavimo praktikai – vaikinai ar merginos?
Indrė: Merginos!
– Kokiose užsienio šalyse svanoriavimo kultūra išvystyta labiausiai? Kaip manote, kodėl?
Indrė: Pradedant šį pokalbį labai svarbu įsivardinti, ką vadiname savanoriškos veiklos kultūra. Tokios šalys kaip Nyderlandai, Vokietija ar Austrija yra neįsivaizduojamos be savanoriškos veiklos savo bendruomenėse. Savanoriška veikla yra visuomeninio/bendruomeninio gyvenimo dalis, įaugusi į gyventojų sąmonę per dešimtmečius besitęsiančias tradicijas.
– Lietuva dar labai jauna šioje srityje, todėl ir mokytis, ir tobulėti dar tikrai yra kur. Ko, Jūsų nuomone, Lietuvai dar trūksta savanoriavimo srityje?
Birutė: Kad savanoriautų vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių, kurie norėtų padėti ir būtų neabejingi vieni kitiems.
– Ar galima pasakyti, kur savanorystė (savanoriavimas) reikalingas labiausiai?
Indrė: Negalima. Savanoriška veikla yra susijusi su aktyviu bendruomeniniu gyvenimu, visos sritys yra lygiavertės. Nepriklausomai nuo veiklos srities savanoris kuria pridėtinę vertę savo bendruomenėje.
– Ar daug norinčio savanoriauti jaunimo sulaukiate iš Kėdainių ar rajono? Kokias sritis jie dažniausiai renkasi?
Birutė: Mums teko bendradarbiauti su būreliu Kėdainių jaunimo, kuris savanoriavo Pirminės sveikatos priežiūros centre, sporto arenoje, darželyje, vaikų dienos centre. Šiuo metu Kėdainiuose jaunimas gali kreiptis į „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ programą koordinuojančią organizaciją „Tavo svajonė“.
– O kaip su tarptautiniu savanoriavimu yra dabar – COVID-19 akivaizdoje? Ar jis vis dar vyksta? Jei taip, ar nebijo žmonės keliauti?
Birutė: Savanoriai pavasarį išgyveno pirmąją krizės bangą kartu su organizacijomis, pagal galimybes savanoriavo nuotoliniu būdu. Buvo nutraukusių savo projektus anksčiau negu planuota. Dabar ruošiamės ir laukiame atvykstančių savanorių nuo rudens – stebime, kokie saugumo, izoliacijos atvykus reikalavimai. Savanoriai ruošiasi, nori atvykti į Lietuvą.
– Paprastai savanoriais galime matyti jaunus žmones. Kodėl savanoriauti paprastai kviečiami iki 30 metų žmonės? Ar gali savanoriais tapti ir vyresni?
Indrė: Savanoriauti gali visi, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos ar religinių įsitikinimų. Viešumoje daugiau matome ir girdime savanoriškos veiklos pasiūlymų jaunimui, nes nacionalinė savanorystės programa („Jaunimo savanoriška tarnyba“) finansuojama iš valstybės biudžeto, o „Europos solidarumo korpuso“ programą finansuoja Europos Komisija. Šios programos yra išskirtinai sukurtos jaunimui, tačiau savo bendruomenėse savanoriauti gali bet kokio amžiaus žmonės.
– Kaip ir kuo pasikeičia jaunų žmonių gyvenimai ir patys jauni žmonės, pabuvus savanoriais?
Indrė: Sunku kalbėti už jaunus žmones.
Birutė: Štai kelios jų pačių mintys: „Savanoriauti pradėjau, nes norėjau išsiaiškinti, ką norėčiau veikti gyvenime. Savanoriaujant pradėjau labiau analizuoti save, o po savanorystės išeinu su mintimi, kad pagaliau išsiaiškinau, kas mane domina profesinėje srityje ir kad labiau save pažinau.“ („A.C.Patria“ Savanorių centro savanorė).
„Savanoriškos veiklos metu patobulinau savo komunikavimo ir organizuotumo įgūdžius bei padėjau nepasiturintiesiems „Maisto banko“ misijoje!“ („Maisto banko“ savanorė).
Daugeliu atvejų savanorystė tampa mokymosi iš patirties terpe, o tos patirties aptarimas su mentoriumi padeda įsivardinti, kokie asmeniniai pokyčiai vyksta, ką savanoris išmoksta, atranda ir supranta apie save ir pasaulį.
– Gal Jums teko susidurti su atvejais, kai po savanorystės žmonės kardinaliai pakeitė savo gyvenimus? Jei taip, gal galėtumėte įvardinti keletą pavyzdžių?
Birutė: Taip, teko. Viena savanorė svarstė, kokią studijų kryptį pasirinkti, ir po pusmečio trukmės savanorystės meno srityje įsitikino, kad tikrai nesirinks šios srities. Ji pasuko į gamtos mokslus. Dar vienas pavyzdys – mergina, kuri žinojo, kad jai tinka ir patinka administracinio pobūdžio veikla su dokumentais, pati save nustebino supratusi, kad jai puikiai sekasi ir kūrybinio pobūdžio veiklos – į tai ji atsižvelgs pasirinkdama būsimas studijas.
– Esu girdėjusi, kad užsienio šalyse tiek aukštosios mokyklos, tiek ir darbdaviai atsižvelgia į žmonių patirtį savanoriaujant (prideda balų stojant į aukštąsias mokyklas ar teikia pirmenybę įdarbinant). Ar tai tiesa? O kaip yra Lietuvoje? Tikriausiai pas mus į tai dar mažai kreipiama dėmesio?
Birutė: Taip, savanorystės patirtis vis labiau suprantama ir pripažįstama darbdavių. Teko dalyvauti konferencijoje, kur darbdavių atstovai pristatė savo poziciją, jog matydami besidarbinančiojo gyvenimo aprašyme įrašą apie savanorystės patirtį pasidomi įgytais įgūdžiais ir kompetencijomis. Tai gali suteikti ir pranašumą įdarbinant.
Lietuvoje stojant į aukštąsias mokyklas „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ ir „Europos solidarumo korpuso“ savanoriai gali pretenduoti gauti papildomą 0.25 balo. Tai rodo, jog savanoriška veikla ir jos metu vykstantis asmeninis tobulėjimas, patirtis vis labiau pripažįstama.
– Ką galėtumėte pasakyti mūsų skaitytojams, kurie galbūt kaip tik dabar svarsto, ar tapti savanoriu, ar ne?
Indrė: Svarstymas jau yra gerai. Vieni ilgai svarsto, kol nusprendžia imtis ilgalaikių įsipareigojimų, kiti neria stačia galva. Vieno recepto situacijoje nėra. Galėčiau pasakyti tik tiek, kad reikia rasti sritį, kuri domina, kurioje norėtųsi savanoriauti ir pabandyti. Bandymams skirti mėnesį laiko, pasirodant organizacijoje kiekvieną savaitę.
