„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2013 07 02

Savižudybė Lietuvoje vis dar tabu

Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje nusižudė apie 30 000 žmonių. Kasdien išgirstame, kad žudosi paaugliai, suaugusieji ar senjorai. Nors visuomenė aprauda savižudžius, retas kuris pagalvoja, kaip jaučiasi jų artimieji, kaip jie toliau gyvena. Gėda, pyktis, skausmas, kaltė – tai tik kelios būsenos, aplankančios nusižudžiusiųjų artimuosius.
Savižudybių rodiklis Lietuvoje labai didelis.
Savižudybių rodiklis Lietuvoje labai didelis. / BFL nuotr.

Kaip nepaskatinti savižudybių

Kas patyrė artimo ar tiesiog pažįstamo žmogaus savižudybę, žino, jog tai vienas baisiausių potyrių  gyvenime. Jokia katastrofa, avarija ar liga, dėl kurios miršta žmonės, neatrodo tokia baisi kaip faktas, kad žmogus pats norėjo mirti.

Klausimas – kodėl žmogus taip padarė – jo artimųjų neapleidžia visą gyvenimą ir konkretaus atsakymo į jį nėra. Atsisveikinimo raštelius savižudžiai palieka ne visada. O jei ir palieka, retas kuris įvardija savižudybės priežastis.

Žurnalistams, rašantiems apie savižudybes, yra paruoštos spec. gairės: neromantizuoti savižudybių, nerašyti tokių dalykų kaip „žmogus nenorėjo būti našta“, „trečias bandymas nusižudyti pavyko“ ar „bandymas pasikarti buvo nesėkmingas“, kad depresijos apimti žmonės nesugalvotų, jog tai – geriausias būdas pabėgti nuo problemų.

Taip pat reikia vengti savižudžius apraudoti kaip iškiliausius šalies žmones, antraip savižudybė gali pasirodyti kaip galimybė tapti mylimam, pripažintam. Kad ir po mirties.

Negalima ir detaliai aprašinėti konkrečių savižudybių vietų bei būdų, nes tai irgi paskatina žudytis. Tad kyla klausimas: kaip apie tai kalbėti? Nes kalbėti reikia.

Savižudybė paveikia bent dešimt asmenų

Prieš kelis mėnesius Vilniaus universiteto (VU) Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra pradėjo vykdyti nusižudžiusiųjų artimųjų tyrimą.

Šis tyrimas yra didelio VU projekto dalis. Tiriama, kaip reaguojama į įvairias socialines transformacijas, kurios vyksta šalyje, ypač po Nepriklausomybės atgavimo. Viena iš specifinių grupių – nusižudžiusiųjų artimųjų.

Kasmet Lietuvoje nusižudo apie tūkstantį žmonių. Bent 10 000 žmonių – artimiausių savižudžiams – būna labai stipriai paveikti tokių įvykių.

Šio tyrimo vadovas Paulius Skruibis teigia, kad savižudybės – labai aktuali tema: „Kasmet Lietuvoje nusižudo apie tūkstantį žmonių. Bent 10 000 žmonių – artimiausių savižudžiams – būna labai stipriai paveikti tokių įvykių. Kasmet jų sparčiai daugėja, tačiau prisikviesti į tyrimą – labai sudėtinga. Ta tema, nepaisant aktualumo, yra labai stipriai apgaubta tylėjimo ir tabu.“

P.Skruibis teigia, jog kitokias skaudžias patirtis turintys žmonės noriau kalba apie save, savo vargus, o savižudžių artimieji linkę slėpti tai ar bent jau vengia apie tuos įvykius kalbėti. Psichologas apgailestauja, kad tyrime kol kas panoro dalyvauti tik keli žmonės, nors reikia apie trisdešimties.

„Žmonės jaučia kaltę, gėdą ir didelį skausmą ir apie tai tampa labai sunku kalbėti. Mums dėl to ir atrodo, kad reikia išsiaiškinti viską. Dalis žmonių po artimųjų savižudybės ateina ir kreipiasi pagalbos į psichologus. Apie tuos žmones daugiau ar mažiau žinome, bet juk labai skirtingų būna žmonių. Ir mes nežinome, kaip tokią netektį išgyvena tie, kurie nesikreipia į psichologus. Nežinome, kaip jie įveikia sunkumus, kas jiems padeda.“

Įveikiant skausmą svarbus ne tik laikas

P.Skruibis pasakoja, kad šalies psichologai nedaug nusimano, kaip jaučiasi artimųjų savižudybę išgyvenę žmonės. Todėl tenka remtis ir kitų šalių patirtimi, siekiant padėti tokiems asmenims.

Mokslų daktaro teigimu, labai svarbu atlikus tyrimą rezultatais pasidalyti su visuomene, papasakoti, kaip ta problema atrodo, kaip žmonės jaučiasi. Kad tokią netektį išgyvenę matytų, kaip kiti į tai reaguoja ir kaip su tuo susitvarko.

„Kai žmonės kreipiasi pagalbos, mano, kad tokia reakcija būna tik jiems: kaltės jausmas, neduodantis ramybės klausimas, kodėl taip nutiko, ar kažką galėjau padaryti. Ir kai išgirsta iš mūsų, psichologų, ar duodame kokią knygą perskaityti apie tai, kad tai yra labai būdinga patirtis, pamato, kad ne tik apie juos tai sukasi, kad tai apskritai reiškinys. Nuo to tampa lengviau.“

Specialisto teigimu, įveikiant skausmą, liūdesį, pyktį ir panašius su artimojo savižudybe susijusius jausmus svarbus ne tiek laikas, kiek tai, kas per tą laiką įvyksta.

„Greitai, žinoma, nieko neatsitiks, reikia laiko, kad įvyktų tam tikri pokyčiai. Bet jeigu per tą laiką niekas nevyksta – žmogus vengia bet kokių prisiminimų, bet kokių jausmų, vengia kalbėti apie artimojo savižudybę, tai, būna, kad ir praėjus ketveriems metams taip pat blogai jaučiasi. Kai kuriems ta patirtis per daug skausminga, baisi, gėdinga.“

Reikalinga šviežia patirtis

Į P.Skruibį kreipiasi du pacientų tipai. Vieni ateina tada, kai po artimojo savižudybės būna praėję nedaug laiko – mėnuo ar keli. Kiti kreipiasi praėjus keleriems metams po netekties, suvokę, kad laikas žaizdų neišgydė ir jiems taip pat blogai, kaip ir pradžioje.

Tyrėjas šiuo metu renka žmones, kurie artimųjų savižudybę išgyveno per pastaruosius dvejus metus.  Siekiama, jog patirtis nebūtų pernelyg skirtinga, norima susikoncentruoti į vieną etapą.

Respondentams žodžiu užduodami atviri klausimai, į kuriuos reikia atsakyti išsamiai. Garantuojamas visiškas konfidencialumas, o rezultatų tikimasi kitų metų antroje pusėje.

„Tikrai nenoriu pasakyti, kad neįmanoma išgyventi tokios patirties be psichologo pagalbos. Dėl to ir darome tyrimą siekdami išsiaiškinti, kokiais būdais žmonės vaduojasi nuo to skausmo, siaubo, ir kaip padėti tokiems kaip jie“, – paaiškina P.Skruibis.

Kartais artimieji padėti nebegali

P.Skruibis su psichologe Jelena Trofimova jau aštuntus metus Vilniuje kartą per mėnesį veda užsiėmimus – tai nusižudžiusiųjų artimųjų paramos grupė. J.Trofimova pasakoja, kad pirmus dvejus metus surinkti žmonių į grupę buvo labai sunku – ateidavo tai vienas, tai du, tai trys. Dabar nuolat lankosi 10 žmonių, dar yra tokių, kurie ateina retkarčiais.

Grupėje yra žmonių, patyrusių tėvų, sutuoktinių, draugų, brolių, seserų ar vaikų savižudybę. Artimieji dalijasi išgyvenimais, pamato, kad jų patirtys – panašios. Tai leidžia suprasti, kad ne vienam žmogui taip nutiko ir ne jis vienas taip blogai jaučiasi.

Grupės psichologų tikslai – padėti žmogui atrasti paaiškinimą, kodėl jo artimasis nusižudė. Susidarius kad ir ne visai aiškų vaizdą, lengviau gedėti ir atleisti savižudžiui už jo poelgį.

Siekiama, kad žmonės suprastų savižudybę kaip faktą, todėl suteikiama žinių apie šį reiškinį. Kaip svarbiausius dalykus, kuriuos reikėtų žinoti, J.Trofimova įvardija faktą, kad nebūna vienos savižudybės priežasties. Jos gali būti logiškai net nesusiejamos.

Būna atvejų, kai artimieji eilę metų už rankos laiko žmogų ir vis tiek nesužiūri. Juk negali gyventi kito gyvenimo.

Taip pat labai svarbu suvokti, kad tai nėra laisvas žmogaus pasirinkimas. Savižudybė kyla iš nepakeliamos kančios, skausmo.

Trečias dalykas – suvokimas, kad neretai artimieji tiesiog negali padėti tokiam žmogui. Jie skatinami išsielvartauti ir išgedėti, nes tik patyrus tuos jausmus įmanoma apsiprasti su ta mintimi ir gyventi toliau.

„Nusižudžiusiųjų artimieji po tragedijos ieško ženklų, kuriuos praleido, kurie galėjo reikšti grėsmę. Tačiau kartais tie ženklai būna taip užslėpti, kad neįmanoma jų pastebėti. Arba būna atvejų, kai artimieji eilę metų už rankos laiko tą žmogų ir vis tiek nesužiūri. Juk negali gyventi kito gyvenimo, negali visą parą prabūti šalia jo.“

Faktai

Higienos institutas neseniai apibendrino pernai mirusių nuolatinių šalies gyventojų mirties priežastis. Paaiškėjo, kad 2012-aisiais iš gyvenimo savo noru pasitraukė 753 vyrai ir 173 moterys. Moterų savižudybių skaičius pernai, lyginant su 2011 m., sumažėjo 13,4 proc. Tiesa, sumažėjo ir šalies gyventojų.

Pasitraukimas iš gyvenimo savo noru priskiriamas prie išorinių mirties priežasčių, tokių kaip transporto įvykiai, nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir panašios aplinkybės. Savižudybė vadinama tyčiniu susižalojimu.

Nors, palyginus su kraujotakos sistemos ligomis ar piktybiniais navikais, savižudybės sudaro ir nedidelį mirčių priežasčių skaičių, tai yra opi visos šalies problema.

Lietuvoje dabar – šilčiausias ir šviesiausias metų laikas, tačiau būtent šiuo laikotarpiu (vėlų pavasarį ir vasarą) nusižudo daugiausia žmonių.

Psichologinės pagalbos telefonai
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs