Tyrimu, kurį jau antrus metus iš eilės užsakė ir finansavo Vilniaus miesto savivaldybė, norėta įvertinti savižudybių prevencijos sistemos funkcionalumą sostinėje ir pateikti rekomendacijas bei išvadas, kaip sistemą galima būtų tobulinti. Tyrėjai apklausė 19 nusižudžiusių asmenų artimuosius, klausiama buvo apie mirties aplinkybes, numanomas mirties priežastis, ankstesnius mėginimus nusižudyti, sveikatos problemas ir kitus sunkumus, medicininę, psichologinę, socialinę pagalbą bei jos kokybę.
Pagalba ne visada efektyvi
„Šio etapo metu buvo kontaktuojama su 2016 m. lapkričio – 2017 m. spalio mėnesiais Vilniaus mieste nusižudžiusiųjų asmenų artimaisiais, gavus jų sutikimą dalyvauti tyrime, buvo atliekamas pusiau struktūrizuotas interviu – renkami tyrimo duomenys“, – rašoma tyrimo ataskaitoje.
Iš nusižudžiusiųjų buvo 12 vyrų ir 7 moterys, o jų amžius svyravo nuo 24 iki 88 metų (vidurkis – 55 m.). 68 proc. iš jų turėjo psichikos sveikatos problemų, 46 proc. – fizinės sveikatos problemų, 37 proc. – problemų darbe, trečdalis susidūrė su finansinėmis problemomis, 32 proc. suteikta neefektyvi arba iš viso nesuteikta psichinės sveikatos specialistų pagalba. Žalingas psichotropinių vaistų poveikis kaip galima priežastis įvardintas 21 proc. atvejų, sunkumų dėl alkoholio vartojimo galėjo turėti 24 proc. pasitraukusių iš gyvenimo.
Trumpos ištraukos iš tyrimo protokolų (tyrėjų perfrazuoti tyrimo dalyvių pasakojimai):
„Sirgo depresija, buvo pastebima, bet mes nesitikėjom, kad taip baigsis. Lankėsi privačiai pas psichiatrą, bet buvo skeptiškas – mama vertė lankytis. Buvo paskirti medikamentai, vėliau nustojo juos gerti, nes nepadėjo.“
„Pagalba labai siaura, tik vaistai siūlomi, žinom iš žiniasklaidos, kad tos priemonės nėra labai efektyvios. Reikia psichoterapijos, kažko daugiau. Tik trumpai pabuvo ligoninėje ir išleido, mes nebuvom informuoti, kad yra rizika, nebuvo pasakyta artimiesiems, ką dabar konkrečiai daryti.“
Sirgo depresija, buvo pastebima, bet mes nesitikėjom, kad taip baigsis. Buvo paskirti medikamentai, vėliau nustojo juos gerti, nes nepadėjo.
Taip ir panašiai kalbėjo visi tyrime sutikę dalyvauti nusižudžiusių žmonių artimieji. Daugumai savižudybė buvo netikėta, nors ženklų būta, tik gal sureaguoti ne kiekvienas mokėjo.
Nesiskiria nuo tarptautinių tyrimų
Vilniaus savižudybių prevencijos komisijos vadovas, pirmininkaujantis ir Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai, parlamentaras Mykolas Majauskas pabrėžė, kad šis tyrimas yra kokybinis, savo apimtimi galbūt nelabai didelis, bet svarbus – tokių tyrimų Lietuvoje nėra daug.
„Išsiaiškinti priežastis ir aplinkybes, kodėl žmogus nusižudo, nėra paprasta ir lengva, didelis darbas surasti artimuosius, įtikinti juos kalbėti moksliniais tikslais ir apibendrinti išvadas. Vilniaus mieste bandome išsiaiškinti, kas veikia, kas neveikia, kur yra didžiausios rizikos ir pasižiūrėti, kaip veikia savižudybių prevencijos programa, kuri įgyvendinama jau trečius metus“, – apie tyrimą sakė M.Majauskas.
Jo teigimu, padarytos kelios pagrindinės išvados, kurios ne itin skiriasi ir nuo tarptautinių tyrimų. Visų pirma, artimieji nurodė, kad beveik 67 proc. nusižudžiusiųjų buvo užsiminę apie norą pasitraukti iš gyvenimo.
„Tai rodo, kad žmonės siunčia signalus ir, deja, mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, kad jeigu žmogus kalba apie savižudybę, jis tik gąsdina, nori dėmesio. Šitas tyrimas labai aiškiai parodo, kad žmonės ne tik gąsdina, bet ir imasi veiksmų. Tad labai svarbu gebėti atpažinti rizikos ženklus ir gebėti sureaguoti.
Tam reikalingi mokymai ir tai rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija kaip vieną iš pagrindinių priemonių sumažinti savižudybių skaičių – rengti mokymus vadinamiesiems vartininkams: gydytojams, pedagogams, socialiniams darbuotojams, policininkams, kaip atpažinti rizikos ženklus ir tinkamai sureaguoti“, – kalbėjo Seimo narys.
Žmonės siunčia signalus, bet, deja, mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, kad jeigu žmogus kalba apie savižudybę, jis tik gąsdina, – sakė M.Majauskas.
Tokius mokymus, anot parlamentaro, organizuoja Vilniaus, Kauno, Pakruojo, Kupiškio savivaldybės.
M.Majauskas išskyrė dar vieną svarbų tyrimo išvadų aspektą, kad net 90 proc. nusižudžiusiųjų pastaruoju metu lankėsi pas gydytojus, vadinasi, ieškojo pagalbos, bet sveikatos specialistas nesugebėjo padėti.
„Vokietijoje buvo labai panašių tyrimų, kurie parodė, kad prieš nusižudant didelė dalis žmonių lankėsi pas šeimos gydytoją, bet skundėsi somatinėmis problemomis – skaudančia koja ar galva, bet gydytojas nesugebėjo atpažinti, kad tai galbūt yra psichosomatinė problema ir vėliau tyrimai parodė, jog nemaža dalis sirgo depresija, nors šeimos gydytojai to iš karto nesugebėjo atpažinti. Todėl mokymai gydytojams yra labai svarbūs“, – teigė M.Majauskas.
Trečias dalykas, kurį parodė atliktas tyrimas, yra tas, kad net 74 proc. (kai kuriais duomenimis – net ir 90 proc.) šių žmonių turėjo psichikos sveikatos sutrikimų. Lietuvoje svarbu tai, kad šie žmonės lankėsi pas psichikos sveikatos specialistą, tačiau apie trečdaliui suteikta pagalba buvo neefektyvi.
Antidepresantų nauda ir žala
„Artimieji stebėjo ženklus, kalbėjosi, siūlė eiti pas gydytoją, sugebėjo įtikinti ir motyvuoti apsilankyti pas specialistą, bet ta pagalba buvo neefektyvi. Čia mes grįžtame prie sovietinio palikimo, kai žmonės, kurie turi sutrikimų, yra hospitalizuojami, uždaromi į ligoninę ir gydomi vaistais. Tyrimas rodo, kad net penktadalis artimųjų minėjo, jog savižudybės priežastis yra žalingas vaistų poveikis. Aš buvau nuliūdintas tuo rezultatu, nes daug metų apie tai kalbama, jog medikamentais žmogaus ant kojų nepastatysi, galbūt gali stabilizuoti padėtį, bet norint efektyvumo reikia kombinuoto gydymo“, – kalbėjo M.Majauskas.
Jis paminėjo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje tam tikrais atvejais nerekomenduojama skirti antidepresantų, argumentuojant, kad tie vaistai gali sukelti minčių apie savižudybę, o Lietuvoje jie išrašomi.
„Lietuvoje turime bėdą, kad paslaugų apmokėjimas ligoninėms ir poliklinikoms, teikiančioms psichikos sveikatos pagalbą, yra nukreiptas į medikamentinį gydymą. Jeigu norima suteikti psichoterapinę pagalbą, tai ligoninė už tai gauna apie 13 eurų, vadinasi, psichoterapeutas, teikdamas tokią paslaugą, uždirbs vos 5-6 eurus. Privačiame sektoriuje už tokias pat paslaugas jis uždirbs 50-60 eurų.
Jeigu norima suteikti psichoterapinę pagalbą, tai ligoninė už tai gauna apie 13 eurų, vadinasi, psichoterapeutas, teikdamas tokią paslaugą, uždirbs vos 5-6 eurus.
Tad galime įsivaizduoti, kaip Valstybinė ligonių kasa sako – „gydykite vaistais, neteikite terapijos“. Todėl reta ligoninė nusprendžia gydyti terapija ar terapija ir vaistais, nes terapinis gydymas neša nuostolius. Turime gerą pavyzdį, kaip Vilniaus sveikatos psichikos centre Vasaros gatvėje prieš kelis metus įsteigėme Savižudybių prevencijos skyrių, atliekantį didelį darbą, suteikiantį pagalbą po mėginimų žudytis, bet vadovas kaskart sutikęs mane primena, kad skyrius vis dar yra nuostolingas ir tai yra ligoninei inkaras. Todėl dabartinė sistema skatina gydytojus skirti medikamentinį gydymą ir neskirti terapijos“, – trūkumus vardijo M.Majauskas.
Jo teigimu, net ir norintys taikyti terapinę pagalbą specialistai nėra apmokyti, tik kelios Lietuvos savivaldybės yra nusiteikusios atvežti specializuotas terapijas žmonėms, kurie turi minčių apie savižudybę arba po mėginimo.
Išvadomis pasinaudos
Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas užtikrino, kad šios analizės išvados tikrai pasitarnaus koreguojant savižudybių prevencijos sistemą. O trūkumų yra. Tarkim, anot G.Palucko, apie problemas žinoma vis dar nepakankamai, reikia edukacijos. Tyrimas parodė, kad daugiau nei 60 proc. apklaustųjų matė požymius, trečdalis kalbėjosi su tais žmonėmis, kurie vėliau nusižudė, girdėjo pasakojimus, kad jie tai nori padaryti, bet nepaisant to nelaimės vis tiek įvyko.
„Vadinasi, galbūt nesureaguota buvo, jeigu kalba – gal nerimta. Ne viskas gula tik ant savivaldybės ir gydymo įstaigų pečių, bet yra spragų, reikia pasitempti tam tikrose vietose. Tam tyrimai ir daromi, norint sužinoti, kaip sekasi, kas veikia, o kas – ne. Štai toks smulkus dalykas: policija dirba gerai, bet vieno labai mažo dalykėlio pritrūksta – bukleto „Tu nesi vienas“, kuriame yra informacija apie pagalbą. 75 proc. apklaustų artimųjų tikino to negavę, kiti neprisimena, ar bukletą gavo, vadinasi, tokiomis aplinkybėmis paliko ir ta informacija iš karto dingo. Tad tęstinių paslaugų teikimo nėra. Dėl tokių dalykų geriau organizuoti tyrimą ir išsiaiškinti silpnesnes vietas, jas taisyti, nei nieko nedaryti“, – kalbėjo vicemeras.
Pakeisti situaciją dėl tokios smulkmenos, kaip minėti bukletai, anot G.Palucko, nesunku – tereikia dar kartą priminti policijos pareigūnams, kad juos turėtų automobiliuose ir dalintų tokių nelaimių atvejais. Tačiau tyrimas parodė ir gilesnes spragas, kur jau vien savivaldybės iniciatyvos neužteks.
„Kai kuriuos dalykus tyrimas labai aiškiai rodo – tarkim, kad medikamentinis kai kurių psichinių ligų gydymas nėra visiškai efektyvus arba reikalauja papildomų priemonių. Skiriant medikamentus, kaip tai daro šeimos gydytojai, gerai būtų, kad pacientas gautų platesnį paslaugų spektrą, nes pasirodo, jog 75 proc. nusižudžiusiųjų turėjo psichinių, emocinių sutrikimų“, – sakė vicemeras, pripažindamas, kad keičiant šį dalyką reikėtų koreguoti teisės aktus ir medicinines normas.
„Tyrimo rezultatai iliustruoja savižudybės reiškinio kompleksiškumą, nes nebuvo galima išskirti vienos priežasties, paaiškinančios visus ar bent didžiąją dalį savižudybės atvejų, ir nebuvo įmanoma išskirti vienos pagalbos sistemos, kuri būtų galėjusi padėti visais šiais atvejais. Nepaisant to, tyrimas atskleidė svarbius dėsningumus nusižudžiusių asmenų gyvenime ir savižudybių prevencijos sistemos spragas“, – rašoma tyrimo išvadose.
