Rožinės svajonės tapo apgailėtina tikrove
„Niekada nemaniau, kad teks tiek kovoti už adekvatų atlyginimą. Jaučiu, kad studijų metais įdėjau nemaksimalias pastangas ir padariau klaidą, nes mokydamasis gydyti žmones nesimokiau, kaip padaryti savo gyvenimą tokį, kai nereikia galvoti, ką ir už kiek valgysi, kur ir kaip gyvensi“, – drąsiai rėžė rezidentas.
Socialiniame tinkle „Facebook“ paviešintame algalapyje nurodyta minėta 319 eurų alga – už 20 darbo dienų. Taip pat algalapyje nurodoma, kad 32 val. per šias 20 dienų buvo naktiniai budėjimai.
Niekada nemaniau, kad teks tiek kovoti už adekvatų atlyginimą.
Jo žiniomis, po rezidentūros pajamos pasikeis mažai. Nors alga šiek tiek pakils, jis neteks universiteto stipendijos.
„Sako, kad dėl tokios situacijos gydytojai dirba dviejuose, trijuose darbuose, nes nori užsidirbti ir bent taip užsitikrinti bent kiek geresnę gyvenimo kokybę. Už tai juos užsipuola ministrai ir sako, kad galima dirbti tik vienoje vietoje. Tuomet sveiko proto žmonės meta mediciną arba valstybę“, – svarstė A.Černauskas.
Paprašytas prisiminti, kaip savo darbą jis įsivaizdavo rinkdamasis mediko profesiją, A.Černauskas neslepia, kad, kaip ir visi kiti, turėjo rožines svajones – gerai uždirbs, darbo krūvis bus adekvatus galimybėms ir pan. Vyresniuose kursuose supratimas jau buvo artimesnis tikrovei, kadangi dėstantys medikai stengėsi studentus supažindinti su tikruoju šios profesijos veidu ir atlyginimais.
„Artėjant studijų pabaigai jau geriau įsivaizdavome, kas mūsų laukia, tačiau tik pradėję dirbti iki galo suvokėme savo situaciją. Ir mes negalime nueiti pas direktorių ir pareikalauti didesnės algos, priešingu atveju esą išeisime į privačią įstaigą. Rezidentūrą galime atlikti tik valstybės nustatytose mokymo bazėse, į kurią privačios klinikos nepatenka.
Kadangi mano rezidentūra – skubioji medicina, turiu padirbėti įvairiuose skyriuose ir ligoninėse. Jau esu dirbęs trijose – alga svyravo 10–15 eurų. Nesikeičia ji ir nuo darbo apkrovų, nors krūviai skirtinguose skyriuose tikrai labai skiriasi.
Dirbti privačioje klinikoje mums nedraudžiama, daugelis tai ir daro, tačiau tai įmanoma tik laisvu savo laiku, po darbo valandų rezidentūroje. Tai reiškia, kad tuomet tenka dirbti kasdien nuo ryto iki vakaro ir kartais naktimis arba aukoti visus savaitgalius. O kaip kitaip pragyventi? Nuo rugsėjo būsiu vyresnysis rezidentas. Mano alga padidės apie 60 eurų. Turint omeny, kiek gaunu, tai dideli pinigai, tačiau bendrame kontekste tai menka paguoda“, – atviravo pašnekovas.
Iškovojęs bent tokį atlyginimą rezidentas turėjo emigruoti
A.Černauskas turi medicinos gydytojo licenciją. Tai reiškia, kad jis moka atpažinti ūmias, sunkias sveikatos būkles ir suteikti būtinąją pagalbą. Dar daugiau – ligoninėje dirbantys rezidentai dažniausiai atlieka gydytojo darbą, tiesa, turi mažiau atsakomybės, nes visada gali pasikonsultuodami su juo, pildo ligos istorijas, išrašo siuntimus, tik negali dėti savo atspaudo ir parašo.
Beje, anksčiau rezidentai negaudavo jokio atlygio už darbą, kol jį išsikovojo. Tačiau šią košę užvirusio jauno žmogaus po rezidentūros niekas nenorėjo priimti į darbą, todėl šiuo metu jis dirba emigracijoje.
Tai reiškia, kad tuomet tenka dirbti kasdien nuo ryto iki vakaro ir kartais naktimis arba aukoti visus savaitgalius. O kaip kitaip pragyventi?
„Nenuvertinu gydytojų ir neiškeliu rezidentų, tačiau diskriminaciją įžvelgiu. Mes dirbame visu krūviu, bet adekvataus atlyginimo už jį negauname. Lyginu save su savo mokslus baigusiais bendraklasiais. Pradėję dirbti jie juk taip pat neturi darbo patirties, bet gauna adekvatų atlyginimą, o mes kažkodėl nenusipelnome jo, nors tikrai yra skyrių, kuriuose rezidento darbas visiškai nesiskiria nuo gydytojo. Rezidentui užkraunamas visas darbas, jis viską padaro nuo A iki Z, o gydytojas tik pasirašo“, – teigė jaunas vyras.
Tiesa, valstybės finansuojamą vietą gavusiems rezidentams universitetas papildomai moka 364 eurų stipendiją. Nors stipendija turėtų būti naudojama profesiniam tobulinimuisi bei savišvietai, bet iš tiesų yra „pravalgoma“. „Laimė, dar neturiu šeimos. Jei norėčiau nuomotis butą, neįstengčiau, todėl gyvenu rezidentų bendrabutyje, už kurį kas mėnesį moku 95 eurus. Neturiu automobilio ir negaliu turėti. Net paskolos negalėčiau paimti – man niekas jos neduotų“, – apgailestavo A.Černauskas.
Jau gavo siūlymų paimti kyšį
„Dauguma žmonių įsitikinę, kad gydymo įstaigose be kyšių niekas nevyksta ir būtinai juos neša. Tiesa, priėmimo skyriuje kyšiai ne tokie populiarūs, jie siūlomi, kai artimieji nori įkišti žmogų į ligoninę be rimto pagrindo.
Kai atsisakai, kyla konfliktas, pradeda gąsdinti ligoninės direktoriumi, ministru ir visais kitais. Belieka laukti skundo. Kiti nori esą atsidėkoti už gydymą, bet aš sakau, kad tai mūsų darbas, už kurį gauname pinigus, tegu mažus. Jeigu vis tiek agresyviai kiša pinigus, sakau, kad viskas filmuojama, fotografuojama, o jie daro nusikaltimą. Tuomet išsigąsta ir pasiima pinigus.
Man nereikia kyšių, aš noriu gauti adekvačią algą. Deja, ji tokia, kad ne vienas gali susigundyti prisidurti tokiu būdu, ypač jeigu jau turi šeimą, finansinių įsipareigojimų“, – svarstė pašnekovas.
Pasak jo, pacientai rezidentus vertina dvejopai. Vieniems jie atrodo per jauni, kad ką nors mokėtų, kitiems jaunas gydytojas netgi priiimtinesnis, nes jis mielai šnekasi su žmogumi, konsultuoja, jeigu ko nežino – ieško informacijos, nuoširdžiai norėdamas padėti. Vyresni medikai dažniau pavargę nuo rutinos, be to, labiau mėgsta nurodinėti, mažai aiškina, todėl pacientai, ne iki galo supratę, kaip gydytis, dažnai grįžta į tą patį priėmimo skyrių su tomis pačiomis bėdomis.
„Kita vertus, ir gydytojai spaudžiami į rėmus. Konsultacijai skiriamas laikas per trumpas, ribojami siuntimai pas specialistus ar tyrimams. Pavyzdžiui, per dieną leidžiama paskirti tik dvi kompiuterines tomografijas, o atvyksta trečias žmogus, kuriam ji būtina. Ką daryti? Girdėjau, kad gydytojai rizikuoja savo alga ir skiria, tikėdamiesi, kad niekas nepastebės. Vis dėlto jie stengiasi dėl pacientų, kad ir kaip juos spaustų sistema“, – įsitikinęs rezidentas.
A.Černauskas laisvalaikiu dar spėja rašyti ir tinklaraštį, kuriame pateikia visuomenei naudingą informaciją, kaip elgtis susirgus ar atsitikus nelaimei, o rudenį visuomenei planuoja pateikti dar vieną staigmeną. Nepaisant liūdnos perspektyvos, A.Černauskas tikina kol kas neplanuojantis emigruoti, kaip tai padarė jau ne vienas jo bendramokslis. Kol kas.
J.Pundzius: medikai aukojasi, bet nevertinami ir puldinėjami
Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius sutinka, kad vidutiniai medikų atlyginimai yra apgailėtini.
„Nacionalinė sveikatos taryba šį klausimą kėlė ir siūlė jį spręsti, bet sprendimams pirmiausiai reikia finansų. Jų rasti sunku, kita vertus, prieš 10 metų, kai buvo užsibrėžta pakelti medikų atlyginimus 50 proc., kas atrodė neįmanoma, pinigų atsirado ir jie buvo pakelti.
Atsimenu, tuomet kuriam laikui net sumažėjo medikų emigracija. Deja, daugiau per 10 metų nelabai kas pasikeitė. Medikams intensyviai mokytis reikia 11-12 metų. Tai viena iš sunkiausių specialybių, reikia daug dirbti, aukoti savo laisvalaikį ir po tų 12 metų esi niekas, dar nebūtinai randi darbo vietą, kuri tau būtų priimtina.
Kitas aspektas, kad visuomenė ir medikai supriešinti. Jei šie žmonės, kurie tiek paaukojo ir toliau aukoja kitų vardan, yra savo šalies patriotai, sutinka dirbti už tokį atlyginimą, dar ir puldinėjami, ypač tose ligoninėse, į kurias patenka sunkiausi atvejai, šaukiami į prokuratūrą, žeminami, nes manoma, kad žmonės miršta ne nuo sunkių ligų, bet dėl medikų kaltės, nenuostabu, kad jie galiausiai spjauna ir išvažiuoja iš Lietuvos, nes čia visiškai nevertinami nei materialiai, nei moraliai. Todėl aš vis dar stebiuosi tais, kurie vis dar dirba Lietuvoje“, – svarstė J. Pundzius.
Pasak mediko, dauguma problemų sveikatos apsaugos sistemoje kyla dėl menko jos finansavimo. Nors kadaise įstatyme buvo įrašyta nuostata, kad šios srities finansavimas turi sudaryti ne mažiau 5 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP), jis pastaruoju metu svyravo tarp 3,8-3,6 proc. Mat BVP auga, o sveikatos apsaugos sistemos finansavimas išlieka toks pats, todėl procentas mažėja.
„JAV sveikatos apsaugai skiriama 17 proc. Tiesa, ši sistema mums ne pavyzdys – ji labai brangi ir tikrai netobula, tačiau dėmesio sveikatos apsaugai iš jų galėtume pasimokyti.
Mūsų sistemą būtina reformuoti, bet reforma tęsiasi jau 26 metus. Trūksta politinės valios priimti sprendimus, o žmonės klaidinami. Savivaldybių atstovai, ligoninių vadovai, kurie žūtbūt nori išlaikyti tam tikrus skyrius, pasakoja, kad jei rajono ligoninėje neliks chirurgijos ar akušerijos skyriaus, nukentės paslaugų prieinamumas.
Atvirkščiai, žmonės labai rizikuoja savo sveikata, operuodamiesi ar gimdydami įstaigoje, kurioje daroma mažai operacijų ar priimama mažai gimdymų. O centrinė valdžia nesiryžta parodyti politinės valios netgi po rinkimų, ką jau kalbėti apie situaciją prieš rinkimus“, – teigė pašnekovas.
