Aidas Ardzijauskas, bendravęs su gerbėjais ir sekėjais per socialinius tinklus, kvietė prisijungti prie jo vienoje iš degalinių, esančių ties įvažiavimu į Vilnių – maždaug 12 km nuo finišo. Todėl sostinės širdį pasiekė lydimas bendraminčių.
Kalbėdamas su 15min Aidas Ardzijauskas džiaugėsi, kad pavyko grįžti į Lietuvą gerokai anksčiau nei vasario 16-ąją, kai mūsų šalis pasitiks savo Nepriklausomybės 100-metį. Ir nors nuolat teko kovoti su nenumatytomis kliūtimis, gamtos jėgos ultramaratonininkui buvo palankios. Tarkime, nors Afrikoje ir buvo labai karšta (41 laipsnis), nors siautėjo smėlio audros, tačiau Aidui pavyko sklandžiai kirsti šio žemyno valstybių sienas. O vėliau ir labai laiku prieš pat škvalą, persikelti per Gibraltaro sąsiaurį.
O Europoje, nors orai ir nelepino, pakankamai gerai sekėsi, taigi pavyko sutaupyti laiko, keliantis per Alpes. Nors snigo, Aidas spėjo prabėgti kai kurias kalnų perėjas prieš jas uždarant saugumo sumetimais dėl sniego lavinų.
Utramaratonininko žmona Jurgita, pasitikusi Aidą su gėlėmis ir balionais, atviravo, kad labai nerimavo, ypač antroje bėgimo pusėje. Nes jaudinosi dėl senkančių vyro fizinių jėgų. Todėl, bent jau šiuo metu, Jurgita nenorėtų, kad Aidas imtųsi įgyvendinti savo didįjį planą – apibėgti Žemės rutulį.
Tačiau ir pats Aidas ramino – daugiau nei pusmetį jis leis organizmui atsigauti, vėliau užsiims jo stiprinimu. Todėl kitų projektų imsis ne anksčiau 2020 metais.
Kasdien po du maratonus
Neįtikėtiną iššūkį sau iškėlęs Aidas Ardzijauskas iš Senegalo sostinės startavo spalio 25 d. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui dedikuotas bėgimas prasidėjo Dakare neatsitiktinai. „Lietuviai neabejingi Dakaro pavadinimui. Be to, jis įsikūręs vakariausiame Afrikos krašte, o ir Senegalo vėliavos spalvos tokios pačios, kaip Lietuvos, tik kitaip išdėstytos. Na, ir atstumas yra toks, kurį galima įveikti per simbolines 100 dienų“, – prieš kelis mėnesius kalbėjo Aidas.
Per kiek daugiau nei tris mėnesius ugniagesys už nugaros paliko daugiau nei 8 000 km. Išbėgęs iš Dakaro įveikė Senegalą, Mauritaniją, Vakarų Sacharą, Maroką, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Čekiją, Lenkiją ir šeštadienį ryte, vasario 3-ąją, pasiekė Lietuvą. Kasdien ultramaratonininkas įveikdavo po du maratonus – vieną pirmoje dienos pusėje, kitą – vakarop. Perbėgti gimtąją šalį ir pasiekti Vilnių Aidui užtruko kelias dienas, bet vėlų sekmadienio vakarą Rotušės aikštėje milžinišką iššūkį įveikusio bėgiko laukė malonus sutikimas.
Per dykumas ir kalnus – į Vilnių
Per šimtą bėgimo dienų Aidui teko „paragauti“ pačių įvairiausių oro sąlygų. Ugniagesys tikino, kad nelengvos buvo pirmosios dienos – bėgant per dykumas. Karštis ir ne itin tinkamos aplinkos sąlygos neleido išvystyti norimo tempo.
„Sunkiausios buvo pirmosios dienos, nes bėgome mieste, buvo labai daug mašinų, dūmų, smalkių. Tiesiog per didelis judėjimas, o antrą dieną vėlgi buvo daug automobilių ir prasti keliai. Be to, dienomis kepino 40–43 laipsnių karštis. Kiek žiūrėjau, dešimties metų statistika rodė, kad vidutinė temperatūra buvo tiktai +36 laipsnių, taigi tokio karščio tikrai nesitikėjau“, – tada atviravo bėgikas.
Dienotvarkę Aidas dėliojo pagal oro sąlygas. Keldavosi prieš penkias, o prieš šešias jau pradėdavo bėgti. Pirmąjį maratoną dykumose vyras stengdavosi įveikti iki pietų, išvengdamas didžiųjų karščių. Tada su lydinčiaisiais – fotografu Gedmantu Kropiu ir operatoriumi Aidu Bubinu – stodavo pietums ir 4–5 valandų poilsiui, miegui. Antrąjį maratoną pradėdavo vakare, jau atvėsus, ir bėgdavo maždaug iki 22 val. Miegodavo bėgikas dažnai palapinėje šalia kelio, o jei pakeliui atsirasdavo kokia nors apgyvendinimo įstaiga, apsistodavo joje.
Aido bėgimas Dakaras-Vilnius turi ir kelis socialinius aspektus. Šį iššūkį Aidas paskyrė ne tik Lietuvos šimtmečiui, bet ir donorystei, o bėgdamas per Afriką atliko gerą darbą. Mažo Mauritanijos Beničiabo kaimelio mokyklai paaukojo kamuolių, pieštukų ir sąsiuvinių.
Gruodį įveikęs Afriką ir pribėgęs Europą Aidas lengviau atsikvėpė – klimatas bėgimui buvo palankesnis. Ispanija pasitiko 18 laipsnių šiluma, bėgimo sąlygos buvo geresnės, tačiau dienotvarkės ugniagesys nekeitė. Europoje jo laukė sunkiausias etapas – Alpės.
Pasveikinti Lietuvos su 100 atkūrimo proga būtent taip, kaip Aidas norėjo, jam nesutrukdė niekas – sutrynęs kone dešimt porų batų Aidas atbėgo į Vilnių.
„Nejaučiu jaudulio, jaučiuosi ramiai. Juk jeigu kas nors gali įvažiuoti, vadinasi, kas nors gali ir įbėgti į tuos kalnus. Austrijoje mūsų laukia lietuviai, garbės konsulas, jis patars, kur geriau bėgti. Jeigu pasikeistų oro sąlygos, jis galės pasiūlyti geresnį variantą, mat yra 5–6 skirtingi keliai per Alpes, rinksimės patį geriausią. Nesinori užbėgti į kalną ir ten pamatyti kelio užtvarą, draudžiantį eismą dėl kokios nors sniego lavinos“, – prieš iššūkį svarstė A.Ardzijauskas.
Per visus tris mėnesius bėgiko valią gerokai bandė ir pačios įvairiausios oro stichijos – nuo didžiulių liūčių iki itin atšiaurių vėjų. Vis dėlto, pasveikinti Lietuvos su 100 atkūrimo proga būtent taip, kaip Aidas norėjo, jam nesutrukdė niekas – sutrynęs kone dešimt porų batų Aidas atbėgo į Vilnių.
Iš pradžių ultramaratonininkas planavo Lietuvos sostinę pasiekti per patį šalies gimtadienį – vasario 16-ąją. Prisipažįsta, kad buvo pasilikęs šiek tiek rezervo – jei kas nutiktų. Tačiau viskas ėjosi sklandžiai, todėl ypatinga dovana Lietuvai įteikta kiek anksčiau.
