Lietuvoje atrado savanorystę
Baltarusijoje moterys pensinį amžių pasiekia būdamos 55-erių, todėl jau keletas metų kaip Iryna juokaudama save vadina pensininke. Moteris pasakoja, kad apsipratę gyventi Lietuvoje, kartu su sutuoktiniu ėmė galvoti, kuo mūsų šalyje galėtų užsiimti ir kaip naudingai išnaudoti turimą laisvą laiką.
„Mėgstame žiūrėti per BBC kanalą rodomą laidą apie vieną Londone veikiančią gyvūnų prieglaudą ir jos savanorius. Sykį šią laidą bežiūrint man kilo mintis, kad ir mes galėtume pabandyti savanoriauti, galėtume surasti prieglaudą Lietuvoje“, – pasakoja Iryna.
Moteris būtų mielai pasiūliusi savo pagalbą organizacijoms, kurios rūpinasi vyresnio amžiaus žmonėmis ar vaikais, tačiau juto, kad negalėtų visiškai sklandžiai darbuotis dėl to, kad dar nevisiškai moka lietuvių kalbą, nors jos mokosi ir mokytojams padedant, ir savarankiškai. Iryna jau yra išlaikiusi A2, B1 ir B2 kategorijų lietuvių kalbos egzaminus, o ir šiam pokalbiui savo istoriją pasakojo kone vien lietuvių kalba. Visgi ieškodami savanoriškos veiklos, pora buvo nusprendusi, kad labiausiai gali padėti gyvūnams.
Ieškodami savanoriškos veiklos, pora buvo nusprendusi, kad labiausiai gali padėti gyvūnams.
„Internete suradau prieglaudų sąrašą, atsispausdinau jį ir aplankėme net keletą organizacijų. „SOS gyvūnai“ mums patiko dėl to, kad šuneliai gali laisvai vaikščioti šios prieglaudos teritorijoje. Iš pradžių pradėjome vesti gyvūnus pasivaikščioti, vėliau prisidėjome prie prieglaudos tvarkymo darbų ir juos atliekame iki šiol du kartus per savaitę, kaskart po dvi ar tris valandas“, – apie Lietuvoje atrastą naują veiklą pasakoja Iryna.
Prieglaudoje pora dažniausiai keičia gyvūnams vandenį ir tvarko patalpas, prireikus pasirūpina, kad gyvūnai būtų pašerti.
Kai šuo nebereikalingas...
Iryna su vyru savanoriauja jau dvejus metus. Moteris pastebi, kad dėl patiriamo lėšų trūkumo, veikti prieglaudoms nėra paprasta. O ir pačių prieglaudos gyventojų skaičius, jei neauga, tai išlieka stabilus. Tik nedidelė dalis beglobių gyvūnų priimami į naujas šeimas. Tačiau Iryna džiaugiasi dėl kiekvieno suradusio namus, ypač žinodama jų atsiradimo „SOS gyvūnuose“ istorijas.
„Vakar vėlai vakare nepažįstamas vyras privažiavo prie prieglaudos ir paliko dėžę su dviem mažais šuneliais. Tai dažnai pasitaikanti situacija. Būna, kad žmonės tiesiog pririša gyvūną prie tvoros ir nuvažiuoja. O Miša, mūsų prieglaudos globotinis, buvo rastas pririštas miške prie medžio ir paliktas likimo valiai. Senas, aklas, silpnos sveikatos“, – pasakoja Iryna.
Didelė dalis gyvūnų benamiais tampa, kai šeimininkai emigruoja į užsienį. Dar kiti pasiklysta ir keletą parų blaškosi mieste, kol kas nors galiausiai pastebi ir praneša prieglaudai. Taip „SOS gyvūnuose“ atsirado Charlie, kurį vėliau savo namuose priglaudė Iryna ir Geoff. Charlie buvo pastebėtas Liepkalnyje prie vienos parduotuvės, aplink ją vaikščiojo keletą dienų, kol parduotuvės apsaugos darbuotojas atvežė jį į prieglaudą.
„Pasiimti Charlie iš pradžių norėjo vieni žmonės. Visgi po savaitės šunelį parvežė atgal ir pareiškė: „Šuo per daug aktyvus, jis – chuliganas“. Galiausiai mes su vyru nusprendėme juo pasirūpinti, mums šis išdykėlis buvo prie širdies“, – pasakoja savanorė.
Galėtų tapti šeimos užsiėmimu
Gausesnės savanorių pajėgos ir jų pagalba gyvūnų prieglaudoms būtų labai reikalinga. Anot Irynos, meilė gyvūnams – svarbi savybė savanoriui, tačiau taip pat reikia turėti tvirtą pasiryžimą savanorystei skirti keletą valandų per savaitę. Moteris įsitikinusi, kad savanoriavimas ir kitoms šeimoms galėtų tapti vienijančiu užsiėmimu.
„Manau, jeigu tėvai arba seneliai nori geriau išauklėti vaikus ir anūkus, galėtų kartu su jais kartą per savaitę ateiti savanoriauti. Jei nepavyksta, tebūnie, atvykite rečiau, bet vaikams bus parodytas geras pavyzdys, formuosis suvokimas, kad padėti reikia“, – mano Iryna.
Jeigu tėvai arba seneliai nori geriau išauklėti vaikus ir anūkus, galėtų kartu su jais kartą per savaitę ateiti savanoriauti.
Iki pradedant savanoriauti, Irynai nebuvo tekę dirbti fizinio darbo. Ilgą laiką ji darbavosi inžiniere, vėliau dirbo finansų srityje. Norint pasirūpinti 100 gyvūnų, tenka iš peties paplušėti fiziškai, bet moteris tvirtina, kad po savanoriavimo apimantis nuovargis yra kitoks. „Kai baigiu darbą, visada aplanko geras jausmas – padariau kažką gera“, – kalba savanorė. Ji su šypsena sako, kad jei būtų kiek jaunesnė, galbūt stotų mokytis ir įgytų veterinarės specialybę, tačiau bent jau kol kas neabejoja dėl vieno – sužinojusi, kas yra savanorystė, ir toliau ateityje stengsis užsiimti šia veikla.
Šio straipsnio herojė Iryna savanoriauja organizacijoje „SOS gyvūnai“. Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir kitomis savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.
