Nors gyvename šalyje, kuri šiandien skaičiuoja jau 27-uosius laisvės metus, tačiau dar gan dažnai susiduriame su itin paprastu mąstymo modeliu – sovietmetis tai blogis, o šiandieninė liberali, demokratiniais pagrindais remta valstybė – nepamainomas gėris. Iš tiesų, sunku būtų nepritarti šiam teiginiui, vis dėlto toks vienpusis suvokimas atima galimybę matyti savo pačių gyvenimus gerokai platesniame kontekste.
Sovietmetis, bet kuriuo atveju, buvo tragiškas laikotarpis. Tačiau dažniausiai tuo, ir ypač jaunesniojoje kartoje, visos žinios pasibaigia. Tad nieko keista, kad menkas supratimas apie sovietinę realybę skatina nepagrįstą susižavėjimą Vakarų pasauliu. Nors savaime tai nieko blogo, tačiau postsovietinėje šalyje toks gyvenimo būdas, kuris susiformavo ir kilo ne iš jos pačios, gali net ir dar labiau pagilinti problemas, kurias sukėlė totalitarinio valdymo metai.
Stabiliam režimui palaikyti Sovietų sąjungoje reikėjo sukurti atitinkamą sąveikos modelį tarp šeimos ir valstybės. Kitaip tariant, nustatyti tokią politiką, kurioje iš vienos pusės, būtų taikoma šeimai palanki atmosfera – valstybei reikia darbininkų, mokytojų bei visų kitų profesijų žmonių. Ir, kita vertus, naudoti metodiką, kuri neleistų šiose šeimose augantiems žmonėms tapti priešiškais valdžiai.
Toks santykis, iš tiesų, buvo sudėtingas – reikėjo sukurti atstumą ir kartu nuolat palaikyti stabilią, lojalių žmonių armijos reprodukciją. Vienas pagrindinių atsakymų į klausimą, kaip tai buvo daroma, yra unifikuota darbo sistema, visus pavertusi lygiateisiais – suteikusi bazinių pajamų, bet ne atitinkamų teisių ar juo labiau galimybių pasipriešinti.
Nors laikas jau iš tiesų kitas, tačiau gavę laisvę elgiamės lygiai taip, kaip tai darė sovietai – paverčiame šeimą vien ekonominės kreivės atkarpa, kurios vertė mūsų gyvenimų barometruose neretai matuojama pagal tai, kiek ji padeda ar trukdo mums siekti savo pačių tikslų.
Šeima, iš esmės, buvo laikoma visuomenės dalele, užtikrinančia gamybą ir turinčia būti patenkinta tuo, kad prisideda prie jau esamo ar tik būsimo, nelygu politinė situacija, socialistinio rojaus egzistavimo. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis išnaudojimas ir susvetimėjimas tapo kasdienybės sinonimu ir visa tai ugdė jau iki skausmo pažįstamą homo sovieticus mentalitetą.
Taigi šeimos vertę ėmus apibrėžti ekonominėmis funkcijomis, savaime suprantama buvo sulaužomas ne tik pats žmogus, bet ir pažeidžiami šeimos egzistavimo pagrindai. Nuolatos propaguojamas vyro ir moters lygiateisiškumas brėžė vis labiau ir labiau suvienodinto gyvenimo gaires. Sutrumpintos motinystės atostogos, savaitiniai darželiai, tiek vyrų, tiek moterų dirbamas toks pats darbas nepaisant nei fizinių, nei emocinių lyčių skirtumų, maži atlyginimai vis labiau ardė šeimą, kaip mažiausią visuomenės gyvenimo ląstelę.
Todėl vietoj stipriais tarpusavio saitais paremtos šeimos, oficiali Sovietų sąjungos politika nuolat kūrė atmosferą palankią tik pilkos ir beveidės mankurtų visuomenės egzistavimui.
Tačiau šiandien gyvename kitokiais laikais. Ar bent jau taip atrodo. Iš tiesų, Lietuva dabartiniame istoriniame kontekste išgyvena vieną geriausių periodų. Tačiau būtų naivu manyti, kad visuomenei itin greitai perėjus iš vieno kultūrinio lauko į kitą – iš materialistinio marksizmo į liberalizmo dvasia tvarkomą pasaulį, tam tikros praeities realijos išnyko.
Nors ir nebeliko agresyvios sovietinės politikos, šeimos situacija nėra itin saugi. Šiandien ji taip pat labai lengvai gali tapti nesibaigiančių kapitalistinių varžybų, įvairių ideologijų ar egoistinio individualizmo įkaite. Nesunku pastebėti, kad ekonominis argumentas ypač greitai gali tapti grėsme šeimai. Vienintelis skirtumas yra tik tas, kad šiandien jis nėra primestas, daug dažniau jį pasirenkame patys.
Kanadiečių kilmės žurnalistas Carlas Honore knygoje „Garbė lėtumui“ rašė: „Žodžiai, kurie patraukė mano dėmesį buvo tokie: „Pasaka prieš miegą per vieną minutę“. Įsivaizduokite Hanso Cristiano Anderseno ir naujienų santraukos hibridą. Mano pirmoji reakcija: „Eureka!“ Išbarbenti šešias ar septynias pasakas, per mažiau nei dešimt minučių – kas galėtų būti geriau? Tačiau kai jau ėmiau domėtis, kaip greitai „Amazon“ gali man atsiųsti pilną šių pasakų komplektą, mane išgelbėjo kilęs klausimas: gal aš visai išprotėjau?“.
Turbūt ne vienas šioje situacijoje atpažinome dalį savęs. Skubėjimas šiandien yra virtęs kasdienybe – kuo daugiau skubame, tuo mažiau tai pastebime. Situacija tarsi apsiverčia – anksčiau privalėję atlikti darbą priverstinai, šiandien neretai laiką, skirtą santykiams ir šeimai aukojame kurdami karjeras ar siekdami prestižo.
Kitaip tariant, pasiduodame kito lygio vergovei – tampame savo pačių įkaitais egoistinio savanaudiškumo dramoje. Ir nors laikas jau iš tiesų kitas, tačiau gavę laisvę elgiamės lygiai taip, kaip tai darė sovietai – paverčiame šeimą vien ekonominės kreivės atkarpa, kurios vertė mūsų gyvenimų barometruose neretai matuojama pagal tai, kiek ji padeda ar trukdo mums siekti savo pačių tikslų.
Ir čia kyla dar svarbesnė problema, kurios nepastebime beveik niekada. Ji, iš esmės, yra persmelkusi mūsų kasdienybę, mąstymą ir daugybę kitų veiksmų. Vadiname ją labai paprastai – individualizmu. Pats savaime šis žodis nėra problemiškas. Netgi atvirkščiai.
Žmogus privalo suvokti savo individualybę, jei nori prasmingai susisieti su kitais. Taip pat tik gerai pažinęs ir nuolat ugdydamas save, jis žinos kurlink kreipti savo gyvenimą. Tačiau svarbu pastebėti, kad dažnoje vakarietiškoje valstybėje žmogaus suvokimas, kad jis yra laisvas eina koja kojon su atsakomybės, pareigos ir pilietiškumo vertybėmis. Kitaip tariant su privalomomis visuomenės gyvenimo realijomis, kurios sovietmečiu buvo tikslingai naikinamos.
Šiame išdegintame plote individualizmui ypač lengva užsidėti savo kaukes – cinizmą, abejingumą, nuobodulį, įsikalbėtą vienatvę, fasadinį blizgesį, netikrą draugiškumą, statuso siekimą. Apie tai savo knygoje „Tuštumos era“ kalba žymus prancūzų sociologas, Grenoblio universiteto profesorius Gilles'as Lipovetsky: „Vykstant individualizacijos procesui randasi ryškių spalvų tuštuma.(...) Beprecedentė žodžio demokratizacija: kiekvienas raginamas paskambinti telefonu, kiekvienas nori kai ką pasakyti remdamasis savo intymia patirtimi, kiekvienas gali tapti kalbėtoju ir būti išgirstas. Bet neišvengiama tai, kas atsitinka su grafičio piešiniais ant mokyklos sienų arba nesuskaitomose menininkų grupėse: kuo labiau jie save išreiškia, tuo mažiau turi ką pasakyti, kuo labiau dėmesį patraukia subjektyvumas, tuo labiau rezultatas yra anonimiškas ir tuščias.“
Taigi tokį paradoksalų procesą galime stebėti Vakaruose – kuo daugiau žodžio laisvės, tuo mažiau yra apie ką kalbėti(s). Nieko nuostabaus, kad šeima taip pat tampa šio proceso dalimi. Savo prigimtimi būdama ryšio ir dialogo reikalaujanti žmonių bendruomenė, ji iš karto patenka į konflikto zoną tarp individo troškimų ir kitų žmonių gerovės.
Todėl jei norime turėti stiprią šeimą savoje valstybėje, pirmiausia privalome gerai suvokti tai, kas vyksta aplink. Svarbu suprasti, kad neretu atveju sovietmetis tik išpureno dirvą vakarietiškai pasaulėžiūrai čia atnešti visai kitokius vaisius, nei ten, kur laisvės, lygybės ir brolybės idėjos buvo savos ne vieną šimtmetį. Tad šeima šioje situacijoje, jei tik ji nepasiduos destruktyvioms tendencijoms, o sugebės pozityviai pasinaudoti turima laisve, galės tapti ta tvarios visuomenės ląstele, kurios lengvai perpūsti negalės jokie svetimų idėjų ar praeities pervartų vėjai.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.