Pasak Seime projektą pristačiusio vieno iš jo autorių konservatoriaus Mindaugo Skritulsko, projekto rengimas brendo bemaž keletą dešimtmečių, jo laukia ne tik kurortiniai miestai, kurortinių teritorijų savivaldybės, bet ir savivaldybės, kurios siekia šį statusą įgyti.
„Projektas orientuotas ne į kasdienių techninių problemų sprendimą, o į kurortų ateitį“, – projektą įvertino Lietuvos kurortų asociacijos administracijos direktorė Kristina Citvarienė.
Šiuo metu kurortų ir kurortinių teritorijų veiklą, finansavimą, statuso gavimą reglamentuoja beveik 20 skirtingų teisės aktų. Naujasis įstatymas nustatys vientisą šio sektoriaus reglamentavimą.
Į įstatymą siūloma įrašyti, kad kurorto statusą turi Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga.
„Kitoms gyvenamosioms vietovėms kurorto statusą suteikia ir panaikina Seimas Vyriausybės teikimu“, – numatoma projekte.
Anot jo, kurorto statusas galėtų būti suteikiamas tik visai gyvenamajai vietovei, o kurortinės teritorijos statusas – vienai arba besiribojančioms kelioms gyvenamosioms vietovėms ar jų dalims.
Kurortinės teritorijos statusą suteiktų ir panaikintų Vyriausybė savivaldybės tarybos siūlymu.
Įstatymo projekte taip pat nurodoma, kad „valstybė privalo užtikrinti nuoseklią natūralių gamtinių gydomųjų veiksnių, rekreacinių teritorijų, vandens telkinių sveikatinimo paslaugoms teikti tyrimų plėtrą, siekiant sukurti mokslu pagrįstas sveikatos stiprinimo ir grąžinimo kurortuose ir kurortinėse teritorijose metodikas“.
Vienas iš Vyriausybės pareigų būtų patvirtinti kurortologinių tyrimų vykdymo ir finansavimo planą. Jo įgyvendinimą užtikrintų Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Nacionalinis kurortologijos centras.
Šią naują biudžetinę įstaigą, pagal projektą, turėtų įkurti Ekonomikos ir inovacijų ministerija.
Nacionalinio kurortologijos centro pagrindinis uždavinys būtų vykdyti mokslinę veiklą, teikiant išvadas, konsultacijas dėl sveikatos išteklių kurortuose ir kurortinėse teritorijose išsaugojimo.
„Šis centras labai reikalingas, jis padėtų kurortams nenueiti tuo keliu, kuriuo nuėjo Latvija, visą savo gamtos turtą orientavusi labiau į pramogas nei į sveikatinimą. Norime Lietuvoje tą dalyką išsaugoti, kad gamtiniai gydomieji ištekliai būtų ne tik žmogaus atsigavimui, malonumui, grožiui, bet kad ir atliktų tikrai labai svarbų vaidmenį žmogaus sveikatai“, – BNS sakė K.Citvarienė.
„Labai svarbu išsiaiškinti naujus galimus gydymo metodus, naujas technologijas. Dabar ką naudoja sanatorijos, jos yra dėkingos praeities kartoms, kurios atliko tuos tyrimus, kurios įrodė naudą, kad vienu ar kitu santykiu naudojant, pavyzdžiui, mineralinius vandenis pasiekiamas rezultatas, bet to reikia ir ateities kartoms“, – teigė ji.
Įstatymas įpareigotų Vyriausybę patvirtinti dešimties metų trukmės kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros strategiją ir parengti finansavimo planą.
Projekto autoriai pabrėžia, kad kurortuose sukurta infrastruktūra naudojasi ne tik vietos gyventojai, bet ir turistų, kurių gerokai daugiau. Statistikos departamento ir Registrų centro duomenimis, 2019 metais Palangoje gyveno 17 tūkst. 990 žmonių ir lankėsi 353 tūkst. 28 turistai, Neringoje atitinkamai buvo 5063 gyventojai ir per 90 tūkst. turistų, Druskininkuose – 21 tūkst. 625 ir 371 tūkst., Birštone – 4502 ir 168 tūkst. 567.
„Kurortų ir kurortinių teritorijų nusidėvėjimo lygis yra didesnis, palyginti su gaunamomis investicijomis. Nuolat reikia kurti turistams patrauklią infrastruktūrą, taisyti kelius, šaligatvius, dviračių takus, prižiūrėti parkus ir gėlynus, užtikrinti tvarką ir švarą viešosiose erdvėse, rūpintis atliekų tvarkymu ir t.t.“, – teigia projekto autoriai.
Lietuvoje per atvykstamąjį turizmą sukuriama apie 7 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Lietuvos kurortų asociacijos atstovės teigimu, kurortų indėlis į BVP galėtų būti svaresnis, jeigu tam būtų sukurtos tinkamos sąlygos.
Kurorto statusą šiuo metu turi Palanga, Birštonas, Druskininkai ir Neringa, kurortinių vietovių – Anykščiai, Ignalina, Trakai, Zarasai ir Kačerginė, Kulautuva bei dalis Zapyškio Kauno rajone.
