Tokį siūlymą Kultūros ministerijai trečiadienį per komisijos posėdį pateikė komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, svarstant paminklo sovietmečio rašytojui ir politiniam veikėjui Petrui Cvirkai klausimą.
„Būtų galima padaryti ir ministrui kai kuriuos sprendimus, siekiant palengvinti vertinimo taryboms darbą, tai yra įtraukti į kriterijų sąrašą, kad tokia apsauga nereikalinga objektams, susijusiems su asmenybėmis, įvykiais ar reiškiniais, prisidėjusiais prie Lietuvos valstybingumo praradimo“, – BNS sakė P. Kuzmickienė.
Anot jos, komisijoje šiam siūlymui niekas neprieštaravo, nors bendros pozicijos šiuo klausimu priimta nebuvo.
Išbraukti P.Cvirkos paminklą iš Kultūros vertybių registro Kultūros paveldo departamentui pasiūlė kultūros ministras Simonas Kairys. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybė žada tik sulaukusi sprendimo panaikinti paminklo teisinę apsaugą, jį nukelti.
Meras Remigijus Šimašius sako, kad savivaldybė prašys palikti registre patį P.Cvirkos skverą.
Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras per Seimo komisijos posėdį informavo, kad medžiaga dėl skvero palikimo yra parengta ir bus siekiama paties skvero įteisinimo, kaip „atskiro objekto“.
„Medžiaga dėl skvero palikimo (kultūros vertybių registre – BNS), kad paskui nekiltų nesusipratimų ir neatsirastų statiniai vietoj buvusio skvero, yra parengta ir skveras turėtų būti teikiamas vertinimo taryboms, norint įteisinti jo, kaip atskiro objekto statusą. Antras klausimas yra paties paminklo statusas ir jo apsaugos reikalavimų nuėmimas – vertinimo tarybos šitą darbą turėtų atlikti panašiai per pusantro mėnesio, nes šiuo metu yra baigiamos formuoti“, – paaiškino V.Bezaras.
S.Kairys per posėdį pabrėžė, kad Kultūros ministerija „negriauna ir nestato paminklų“, bet, anot jo, yra atsakinga už paveldo politiką, jos krypčių formulavimą.
„Mūsų nuomonė yra, kad pats skveras tikrai galėtų būti paveldo prasme saugomas, o būtent paminklas – tiesiog neturėtų būti kultūros paveldo registre. Mūsų manymu, jam ten ne vieta. Mano kreipimesi ir paklausime yra dvi dalys: svarstyti dėl teisinės apsaugos panaikinimo, kita – truputėlį grįžti prie 1992 metų, kaip tas paminklas buvo įtrauktas į šitą registrą, nes kaip šaltinis yra nurodomas 1973 metų Lietuvos TSRS paminklų sąrašas“, – sakė jis.
Ministras tvirtino, kad siekiant kultūros paveldo apsaugos tęstinumo, objektai galėjo būti perkelti iš sovietinių registrų, bet „iš šių dienų perspektyvos“ sprendimus, anot jo, būtų galima peržiūrėti.
V.Bezaras informavo, kad 1992 metų sąrašuose buvo palikta „nemažai objektų“, kurie perėjo automatiškai iš sovietinių registrų, bet taip pat nemažai objektų, susijusių su sovietinio laikotarpio garsiomis asmenybėms, buvo išbraukta.
„Cvirka buvo paliktas. 2019 metais atsinaujino diskusijos apie šito paminklo vietą mieste. Be abejo, savo istorija žmogus turbūt nenusipelno būti pagarbintas, bet pats principas nuimti apsaugos statusą arba pakeisti jį yra nustatytas teisės aktuose, jis reikalauja šiek tiek laiko“, – pabrėžė Kultūros paveldo departamento vadovas.
Jis pabrėžė, kad dalis visuomenės ir menininkų P.Cvirkos paminklą vertina kaip unikalų skulptoriaus Juozo Mikėno meno kūrinį, jo nukėlimui prieštarauja ir Rašytojų sąjunga.
Diskusijos dėl paminklo nukėlimo paaštrėjo prieš kelerius metus. Paminklo nukėlimo šalininkai akcentuoja, kad P.Cvirka nuo 1940-ųjų aktyviai kolaboravo su Maskva, būdamas fiktyvaus Liaudies Seimo sekretoriumi pasirašė deklaraciją, patvirtinančią Lietuvoje įvedamą sovietinę santvarką, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumo struktūroms.
Pasisakantieji už tai, kad paminklas būtų paliktas, ragina atskirti P.Cvirkos, kaip sovietinio kolaboranto, vaidmenį nuo jo literatūrinio talento, taip pat primena, kad paminklas – dar prieš sovietmetį įvertinto skulptoriaus Juozo Mikėno darbas. Jie taip pat pabrėžia, kad siekis naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, paliktų mažiau galimybių pristatyti sovietmečio epochą jaunimui, užsienio svečiams.
