„Šiandien matydami tuos rezultatus ir tuos skaičius, kuriuos turime, galime iš karto pasakyti, kad Lietuva tikrai nepasieks 2030 metų tikslo išnaikinti AIDS“, – pirmadienį per spaudos konferenciją Seime sakė Morgana Danielė.
Jos teigimu, šis tikslas liks nepasiektas ne dėl to, kad stinga žinių ar įrankių, tačiau dėl dar gajos diskriminacijos.
„Pirmiausia tai susiję su nuteistaisiais, įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis ir iš to kylančio nenoro bei negebėjimo teikti paslaugas, kurių reikia ir spręsti su ŽIV susijusius klausimus įkalinimo įstaigose“, – sakė parlamentarė.
Ji pabrėžė, kad priklausomybių klausimus reikėtų spręsti sveikatos, o ne baudžiamosios teisės principais.
Spaudos konferencijoje dalyvavusi Respublikinio priklausomybės ligų gydymo centro direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė sakė, kad laisvės atėmimo vietose 70 proc. daugiau žmonių vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas negu laisvėje.
„Ir tai daro žalingesniu būdu negu tai daro laisvėje“, – tvirtino ji.
Pasak A. Širvinskienės, įkalinimo įstaigose neatliekama išsamių tyrimų, susijusių su priklausomybėmis, todėl „situacija yra migloje, pogrindyje“.
Bendras principas būtų, kad žmonės, esantys laisvės atėmimo vietose, turi gauti lygiavertes paslaugas.
„Kol nesuprasime, kad asmens sveikata laisvės atėmimo vietoje ir jos užtikrinimas yra taip pat susijęs su visuomenės sveikata, jeigu turėsime nesveikus asmenis laisvės atėmimo vietose, lygiai ta pati problema persikels ir į likusią visuomenę anksčiau ar vėliau. Todėl bendras principas būtų, kad žmonės, esantys laisvės atėmimo vietose, turi gauti lygiavertes paslaugas tokias, kokias gautų, būdami visuomenės nariais“, – sakė gydytoja.
Anot jos, veiksmingiausia pagalba suvaldyti ŽIV plitimą specialistai laiko farmakoterapiją opioidiniais vaistiniais preparatais. Tačiau Lietuvoje ji gali būti taikoma tik tiems įkalintiems asmenims, kuriems farmakoretaptija pradėta taikyti laisvėje.
Kitas būdas, medikės teigimu, yra švirkšto adatų keitimas.
„Tyrimai rodo, kad tai nepaprastai svarbus būdas sumažinti infekcijų plitimą įkalinimo įstaigose“, – teigė A. Širvinskienė.
Pasak jos, užsienyje atlikti tyrimai parodė, kad adatų keitimas nepadidino narkotikų vartojimo.
Tyrimai rodo, kad tai nepaprastai svarbus būdas sumažinti infekcijų plitimą įkalinimo įstaigose.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs Kalinių sąjungos sekretorius Tautvaldas Snukiškis tvirtino, kad būnant įkalinimo įstaigoje jam neteko matyti, jog būtų keičiamos adatos.
Tuo metu Kalėjimų departamentas teigia, kad švirkštų dalijimas pataisos namuose būtų kraštutinė priemonė.
„Kalėjimų departamentas pasirinko prioritetu priklausomybių gydymą keičiant žmogaus elgseną, taikant reabilitacijos programas, o įrankių davimas į rankas, šiuo atveju – švirkštų, adatų dalijimas – būtų kraštutinė priemonė ir pripažinimas, kad negalime tiems priklausomybes turintiems žmonėms padėti kitomis priemonėmis“, – sakė Kalėjimų departamento Sveikatos skyriaus vedėja Birutė Semėnaitė.
Švirkštų, adatų dalijimas – būtų kraštutinė priemonė.
Anot jos, šiuo metu keturiose įkalinimo įstaigose – Marijampolės, Pravieniškių, Vilniaus ir Panevėžio pataisos namuose – veikia Priklausomybių reabilitacijos centrai. Kiekviename jų yra po 20 vietų, tačiau jų per mažai.
T.Snukiškis sakė, kad priklausomybės ligomis sergantys asmenys laisvės atėmimo vietose net negali prisipažinti, kad turi tokių problemų.
„Sergantis asmuo negali prisipažinti, kad serga, nes patiria persekiojimą, jie yra engiami, sukeliamos teisinės pasekmės, dėl ko iš jų atimamos galimybės lygtinai išeiti į laisvę, jie neigiamai charakterizuojami“, – tvirtino T.Snukiškis.
Jo teigimu, įkalinimo įstaigose ir taip trūksta medikų pagalbos, o per pandemiją jos praktiškai nebeliko, prevencijos ar pagalbos programos buvo uždarytos arba tiesiog neveikia.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pirminiais duomenimis, pernai Lietuvoje nustatyta 112 naujų ŽIV atvejų, iš jų beveik 8,9 proc. pranešimai apie tai gauti iš laisvės atėmimo vietų sveikatos priežiūros įstaigų.