„Aš šiame etape pasisakyčiau už tai, kad diskusija tęstųsi, nes nėra vienos tokios dominuojančios nuomonės“, – Žinių radijui sakė V.Čmilytė-Nielsen.
„Aišku, mes niekada neturėsime vienmintystės tuo klausimu, jis yra skaldantis, bet aš sakyčiau, kad geriau neskubėti, geriau tam skirti daugiau laiko, daugiau dėmesio ir ieškoti tokio optimalaus sprendimo, kuris įprasmintų atmintį tinkamu būdu, nebūtinai per paminklą“, – pridūrė ji.
Kilusias diskusijas dėl rašytojo įamžinimo parlamento pirmininkė sakė vertinanti pozityviai.
„Aš manau, kad demokratinėje visuomenėje tokie klausimai, kurie yra svarbūs, jie ir turėtų sukelti diskusijas“, – teigė V.Čmilytė-Nielsen.
Visgi politikė teigė turinti priekaištų diskusijos kokybei, nes kartais ji nukrypsta į asmeniškumus, o ne J.Marcinkevičiaus nuopelnus.
Iniciatyvos statyti paminklą J.Marcinkevičiui ėmėsi Lietuvos rašytojų sąjunga, paskelbusi konkursą paminklui rašytojo vardo skvere prie savo būstinės Vilniaus senamiestyje. Konkursą laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“, tačiau visuomenėje atsinaujino diskusija dėl J.Marcinkevičiaus asmenybės.
Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.
Kritiką J.Marcinkevičiaus atžvilgiu atmetė prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tai yra vienas garsiausių šalies poetų, o diskusijos apie jo atminimą skaudina rašytojo artimuosius.
Kelių kitų savivaldybių vadovai teigė, kad leistų jose pastatyti paminklą poetui. Jo statyboms lėšas ėmė rinkti viešoji įstaiga „Basos mamos“.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J.Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.
Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
