Ekspozicija skirta masinių trėmimų, vykusių 1941 m. birželio 14-18 dienomis, 80-mečiui paminėti. Joje eksponuojami laiškai, kuriuos Mažylių šeimai visą savo tremties laiką siuntė į lagerius išvežti giminaičiai bei draugai ir pažįstami. Tarp jų – ir laiškai, kuriuos parašė Lietuvos prezidento, signataro Aleksandro Stulginskio žmona Ona Stulginskienė. Paroda veikia nuo birželio 14 d. iki liepos 12 d.
Susirašinėjo ir rėmė daugelį metų
„Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, augau girdėdamas ne tiesioginius pasakojimus, bet užuominas apie masinius trėmimus į Sibirą. Tačiau jau nuo kelerių metų žinojau, kad kai kuriuos mūsų gimines „išvežė“ ir jie negali sugrįžti į gimtinę. Vėliau, perskaitęs laiškus, kuriuos mano močiutei Antaninai Mažylienei daug metų reguliariai siuntė į lagerius ištremti giminaičiai ir pažįstami žmonės, suvokiau, ką tremtyje buvusiems teko ištverti. Galiu tik stebėtis jų stiprybe. Taip pat ir tų, kurie likę Lietuvoje net kelerius metus nesulaukė jokios žinios iš išvežtųjų – pirmieji laiškai iš lagerių gimtinę pasiekė tik 1945-aisiais“, – savo mintimis pasidalino prof. L.Mažylis.
Į Sibirą nebuvo išvežtas nė vienas iš europarlamentaro senelių ir tėvų, tačiau tremtyje ilgus metus gyveno prof. L.Mažylio močiutės – Antaninos Mažylienės – sesers vaikai: dukra Petronėlė Sirutytė-Lastienė bei du sūnūs – Juozas Sirutis ir Jonas Sirutis. Kartu su juo ištremta ir jauna žmona Ona su Jonu sūneliu. Tėvo vardu pavadintas berniukas išgyveno tik trejus metus. Tremtyje taip pat mirė ir pats Jonas Sirutis.
Su tais artimaisiais, kurie išgyveno, taip pat į amžino įšalo žemę išvežtais pažįstamais iš Kauno inteligentijos, A.Mažylienė ilgus metus susirašinėjo. Palaikyti tremtyje esančius artimus žmones ji stengėsi ne tik paguodos žodžiais, bet ir parama.
„Mano senelis Pranas Mažylis buvo profesorius, tad turėjo ne tik statusą, bet ir resursų. Todėl jo žmona, mano močiutė, galėjo padėti giminėms ir draugams tremtyje. Siųsdavo ko tik galėdavo, net popieriaus – juk ten trūko visko“, – sakė europarlamentaras.
Skaudžiausia buvo suvokti, kad į Lietuvą niekada nesugrįš
Parodoje eksponuojami 72 laiškai, kuriuos A.Mažylienei parašė sūnėnas J.Sirutis, dukterėčia P.Sirutytė-Lastienė, J. ir O.Siručiai bei O.Matulaitytė-Stulginskienė. Daugiausia tarp jų – J.Siručio korespondencijos.
Apie jį pasakodamas prof. L.Mažylis užsiminė, jog į Sibirą „dėdė Juozas“ buvo išvežtas tiesiai iš Mažylių buto Kaune: „Jis čia buvo registruotas, gyveno kartu su mano senelių šeima, nes studijavo Kaune. Kai pasibeldė okupantai ir paklausė, ar čia gyvena Juozas Sirutis, nesislėpė. Taip ir išvežė…“.
Pasak europarlamentaro, nors iš ištvėrė ilgus ir sunkius metus tremtyje J.Sirutis į Lietuvą niekada negrįžo – pasibaigus jam skirtai bausmei lageryje, apsigyveno dabartiniame Kazachstane (tuomet priklausiusiame Tarybų Sąjungai). Čia vedė, susilaukė dviejų vaikų.
„Kad mano močiutė jam gyvenime buvo be galo svarbi, rodo tai, jog dukrelę, kuri yra mano bendraamžė, pavadino Antanina – mano močiutės vardu. Su Antosėle mes esame ne kartą susitikę: ji net studijavo pas mus mediciną. Tačiau dėdė į Lietuvą negalėjo grįžti gyventi. Iš laiškų matyti, kaip tai jam buvo skaudu. Kai jau atrodė, kad gyvenimas tremtyje lengvėja, staiga atėjo suvokimas, kad į gimtinę vis tiek negalės grįžti...“, – pasakojo prof. L.Mažylis.
Gyvi liudijimai
Parodoje galima išvysti ir antrojo tarpukario Lietuvos prezidento A.Stulginskio žmonos Onos laiškų, kuriuos iš tremties ji siuntė A.Mažylienei. Moterys buvo bičiulės. Į Sibirą ji išvežta tą pačią naktį kaip ir J.Sirutis. Laiškuose A.Mažylienei O.Stulginskienė papasakojo ne tik apie kasdienybę tremtyje, bet ir pasidalindavo žiniomis apie kalinamą vyrą.
Autentiškų laiškų iš lagerių turinys neredaguotas – juose „kalba“ patys jų autoriai. Tiesa, didžioji dalis laiškų parašyti rusų kalba. Tai – to meto būtinybė. Dėl tos pačios priežasties laiškuose nerasite ir politikos: pažiūros, net ir atšiauriausių sąlygų nenumarinta dvasia atsiskleidžia tik tarp eilučių, kuriose pasakojamas kasdienis gyvenimas. Diena iš dienos dirbami sunkūs fiziniai darbai, nuolatinis alkis, nepriteklius, ligos ir tikėjimas, kad kada nors kančia baigsis. Ir taip – metai iš metų.
Privalome išsaugoti ateities kartoms
Šiuos laiškus išsaugojusi A.Mažylienė vėliau juos perdavė sūnui, o šis – savo atžalai prof. L.Mažyliui. Jis neslėpė pradžioje labai nesidomėjęsis laiškų turiniu. Tačiau vėliau suvokė, kokį turtą paveldėjo. Šiemet, minint 80-ąsias masinių trėmimų metines, nusprendė dalele Mažylių šeimos išsaugotos istorijos pasidalinti su kitais.
„Kai tavo tauta išgyveno bandymą ją sunaikinti, kai tai griovė šimtus tūkstančių likimų, kai žūdavo vaikai, moterys ir vyrai – privalome nuolat priminti tai visuomenei, dalintis šiomis tragiškomis patirtimis – dar ir tam, kad ši istorija niekada nepasikartotų“, – sakė prof. L.Mažylis.
Nors dalis laiškų (pvz., P.Sirutytės-Lastienės) anksčiau buvo publikuoti knygose, daugumą jų viešai pamatyti bus galima pirmą kartą.
Po eksponavimo Seimo lankytojų centre vėliau paroda keliaus po visą Lietuvą ir Europą.
