Atlikus analizę paskaičiuota, kad potencialių kortelės turėtojų skaičius galėtų siekti apie apie 63 tūkst.
Planuojama, kad kortelės tikslines šeimas pasieks, atkeliaudamos tiesiai į jų namus: pačioms šeimos ieškoti informacijos, domėtis, ką, kada pildyti ir kur pateikti paraiškas, nereikės.
Tokiu būdu siekiama palengvinti ne tik kortelių prieinamumą šeimoms, bet ir sumažinti joms platinti reikalingas išlaidas.
Išnagrinėjus kitų šalių patirtį, į programos dalyvavimą nuspręsta įtraukti tris žaidėjus: Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, Socialinių paslaugų priežiūros departamentą ir konkurso tvarka atrinktą nevyriausybinę organizaciją, kuriai tektų užduotis ieškoti ir telkti nuolaidų davėjus, rūpintis projekto komunikacija ir viešinimu.
Toks modelis pasirinktas Lietuvai pritaikant kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos – pavyzdžius. Latvijoje šeimos kortelių administravimas patikėtas valstybinei biudžetinei institucijai, o Lenkijoje – nevyriausybinei organizacijai.
Veiks ir nacionaliniu lygiu, ir regionuose
Skelbiama, kad pirmiausia šeimos kortelė ims veikti su pagrindinėmis nuolaidomis, grįstomis susitarimais su valstybinėmis įmonėmis.
„Tai būtų transporto, susisiekimo nuolaidos. O nevyriausybinėms organizacijoms būtų patikėta plėtra, pritraukiant papildomų paslaugų, lengvatų tiekėjus pagal regionus. Ši kortelė turi būti gyva: laikui bėgant kažkas atsiras, kažkas iškris“, – komiteto nariams aiškino Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis.
Ši kortelė turi būti gyva: laikui bėgant kažkas atsiras, kažkas iškris.
„Dar labai svarbu pabrėžti, kad tai bus nacionalinio lygio kortelė, kuri veiks ir regioniniu lygiu. Todėl į žaidimo dalyvius yra įtraukti patys įvairiausi partneriai, kad būtų galima derėtis tiek su stambiaisiais prekių pas paslaugų teikėjais, tiek su regioninėmis parduotuvėlėmis“, – akcentavo asociacijos „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris” atstovė Rasa Žemaitė.
Parlamentaras, komiteto narys Rimantas Jonas Dagys išreiškė nuogąstavimą, kad į modelį įtraukiant vieną nevyriausybinę organizaciją (NVO), kuri nėra apibrėžta įstatymu, gali kilti kitų nevyriausybininkų nepasitenkinimas: „Tada prasideda įtarimai, kad vyksta suokalbiai ir pan. Nepatenkintų visada bus, turėsime nereikalingas įtampas, kodėl pasirinkta viena, o ne kita organizacija.“
„Mes pasirinkome kelią, kad visą techninę dalį pagamina valstybė, o minkštoji dalis – bendravimas su šeimomis, organizacijomis, nuolaidų telkimas atiduodamas nevyriausybinei organizacijai“, – paaiškino viceministras.
„Vienos NVO modelis pasirinktas dėl to, kad šeimų telkimo mechanizmas ir taip labai stringa, nes mes labai nepasitikime. Ta viena NVO gauna atsakingo administratoriaus funkciją, kitaip sakant, ji susirenka partnerių tinklą ir tampa atstovu, atstovaujančiu visoms kitoms organizacijoms. Su kiekviena organizacija sudaryti atskirą kontraktą būtų neįmanoma. Jau ir taip vėluojama. Jei nepateisins lūkesčių vienas administratorius, ateityje modelį bus galima pakeisti į partnerystės mechanizmą“, – svarstė R.Žemaitė.
Verslininkai spręs patys
Šeimos kortelės įstatymą ir Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, sudarančius galimybę nuo 2019 m. liepos 1 d. šalyje veikti šeimos kortelei, Seimas priėmė baigiantis birželiui. Už naująjį įstatymą balsavo 110 Seimo narių, prieš – 1, susilaikė 4 parlamentarai.
Jei nepateisins lūkesčių vienas administratorius, ateityje modelį bus galima pakeisti.
Šeimos kortelės programa bus finansuojama iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų. Teisę į šeimos kortelę turės kiekvienas gausios šeimos narys arba šeimos, prižiūrinčios (slaugančios) neįgalųjį, narys.
Verslas bus pakviestas dalyvauti šioje programoje savanoriškais pagrindais. Jei verslininkas pasiskaičiavęs matys, kad jam šioje programoje dalyvauti visiškai neapsimoka, tai ir nedalyvaus.
