Kibinai dažnam lietuviui yra neatskiriama kelionės į Trakus dalis – juk kaip būsi senojoje Lietuvos sostinėje ir neparagausi šio karaimų tautinio paveldo patiekalo?
Tiesa, patys karaimai juos valgo tik per šventes, nors svečius vaišina nuolat. 2002 metais šeimos verslą įkūręs J.Špakovskis sako, kad Trakuose, Karaimų gatvėje, įsikūrusiame karaimų tautinių patiekalų restorane „Kybynlar“ jie siūlo vos penkių rūšių kibinus, tačiau – tradicinius.
Tradiciškai su aviena
„Naujų rūšių negalvojame. Turime trijų rūšių su mėsa – tradiciškai tai yra aviena, gali būti jautiena. O kad patenkintume poreikius tų, kurie prisibijo šitų rūšių mėsos, ir vaikams gaminame su vištiena. Ir dvi rūšys be mėsos – tai viskas“, – apie kibinus pasakojo Jurijus.
Tie be mėsos tai su kopūstais ir su varške bei špinatais. Daugiau esą nereikia: „Mes parodome tradicinį bendruomenės, šeimos patiekalą – jis yra su mėsa, tradiciškai – su aviena. Yra progų, kai nevalgoma mėsa, tada be mėsos. Visos kitos variacijos tėra variacijos, kurios nesutampa su mūsų koncepcija, todėl mes į tą pusę nesidairome. Kartais kažkas gal įsižeidžia, apsisuka ir išeina, bet ne visur yra picos, cepelinai ir pan.“
Jeigu manęs paklausite, kada valgiau kibinų – tai neatsimenu. Tai yra nekasdienis patiekalas namuose.
Be kibinų restorane siūloma ir užkandžių, karštų patiekalų, desertų. „Jūs turbūt girdėjote tokį pavadinimą „čenachas“? Bet gal nežinote, kad tai yra tiurkų ir karaimų kalbos žodis, kuris reiškia gilią lėkštę. Jis tapo bendriniu žodžiu, kuriuo vadiname patiekalą“, – dar vieną karaimų palikimą primena trakiškis.
Kibinus Trakuose ragauja ir lietuviai, ir užsieniečiai, iš pastarųjų daugiausia lankosi lenkų, tačiau pastaraisiais metais daugėja prancūzų, svečių iš Azijos šalių, kaimynų latvių, estų.
O kaip dažnai Špakovskių šeima sau kepa kibinus? „Jeigu manęs paklausite, kada valgiau kibinų – tai neatsimenu, – nusijuokia Jurijus. – Gal prieš du mėnesius. Tai yra nekasdienis patiekalas namuose. Aš galiu restorane bet kada paragauti, bet man tai šventinis dalykas, tam reikia progos ir skirti laiko.“
Paplaukioti su saule
Tuo metu, kai atsidarė šis restoranas, Trakuose panašių vietų, siūlančių kibinus, jau buvo daug – Jurijus sako, kad jie buvo vieni paskutiniųjų, pradėjusių veikti.
Partneriai kartais klausia: na gerai, pamaitinote, pravedėte edukaciją, pavaišinote gėrimu, o kas dar?
„Tačiau reikia turėti savo viziją, savo koncepciją ir jos laikytis. Kartoti, vytis iš paskos nereikia, reikia sugalvoti kažką savo. Pagrindinis mūsų akcentas – parodyti karaimų palikimą per patiekalus, platų jų spektrą. Prie to prijungėme edukaciją, bendravimą su svečiais. Žinoma, neįmanoma pabendrauti su visais, bet bandome tos linijos laikytis“, – apie savo sumanymą pasakojo Jurijus.
Restoraną J.Špakovskis valdo kartu su partneriu, kuriam priklausančiose patalpose jis ir veikia. Tačiau dirba čia ir kiti Jurijaus šeimos nariai – žmona, sūnėnas. Dukros anksčiau irgi mielai sukinėjosi, tačiau dabar pasirinko savo kelią, viena tapo aktore, kita dirba banke.
Šiltasis sezonas Lietuvoje nėra toks ilgas, kaip norėtųsi trakiškiams. Nors pastarosios dvi vasaros buvo palankios, prasidėjo anksti ir gan ilgai truko, tačiau galvojama apie daugiau pramogų lankytojams.
Tarkim, „Kybynlar“ savo svečiams siūlo ne tik kibinų ir kitų karaimiškų patiekalų, bet ir pasiplaukiojimą vienu iš jų turimų laivelių Galvės ežere. Du didesni ir du mažesni laivai prišvartuoti krantinėje, vos iš restorano kiemo nusileidus prie ežero. Mažesnieji atsirado tik rugpjūtį – su saulės baterijomis ant stogų, tad juos po ežerą varo tik saulės energija.
„Partneriai kartais klausia: na gerai, pamaitinote, pravedėte edukaciją, pavaišinote gėrimu, o kas dar? Metai eina, visi nori kokių nors naujovių“, – kodėl plečia paslaugas, paaiškino J.Špakovskis.
Name prie kelio
Kaip Trakai kvepia kibinais, taip netoliese esančiose Rūdiškėse galima užuosti picų kvapą. Nuosavame name prie pagrindinės gatvės Natalija Vaicekauskienė įkūrė kavinę „Picų lobynas“, kur tikroje krosnyje kepa ir vietinių, ir pro šalį važiuojančių mėgstamas picas.
„Vasarą visi nori gamtos, tai važiuoja. Daugiau kepame picas, kurias išsineša. Kelias šalia, tai pravažiuojantys užsuka, mums labai gerai – važiuoja link Vilkokšnio ežero, daug vilniečių, link Alytaus nemažai važiuoja per Rūdiškes“, – apie klientus pasakojo Natalija, tuo pačiu metu gamindama dar vieną picą, kurios pasiimti netrukus ateina užsakovas.
Kavinę Vaicekauskai įkūrė prieš kelerius metus nuosavo namo patalpose, tad nei pirkti, nei nuomoti vietos jiems nereikėjo. Kaip sako Natalija, tai didelis pliusas, nes jeigu namo nebūtų ir investuoti reikėtų ne tik į remontą ir įrangą, tuomet galbūt nebūtų išdrįsę.
Ji pati kasdien sukasi kavinukėje, nors turi ir dar dvi darbuotojas. Tačiau šalia picos, kurias kepa čia pat stovinčioje dailioje tikroje krosnyje, kavinė siūlo ir dienos pietus – kai lankėmės Rūdiškėse, jiems buvo patiekta rūgštynių sriuba, cepelinai ir gėrimas. Vitrinoje puikavosi medaus pyragas ir kibinai, tačiau jų kavinėje daug nekepama, kaip sako Natalija, greitai genda, tad geriau mažiau, nei paskui išmesti.
„Iš pradžių tik tiek vietos ir turėjome, – rodydama virtuvę su baru sako šeimininkė. – Dabar prasiplėtėme, o ateity planuojame tokią apie 30-ies vietų salytę turėti šalia, kieme. Poreikis yra, tik reikia įdėti daug darbo.“
Aplink Rūdiškes įsikūrę daug kaimo turizmo sodybų, todėl bendradarbiavimo esama jau dabar – Natalija sako, kad padeda sodybų šeimininkams, šie savo svečius siunčia picų.
Pavadinimą įkvėpė knyga
„Pradėjome dirbti 2017 m. balandžio 1-ąją – niekas negalėjo patikėti, galvojo, gal visus apgaudinėjame. Bet po kokių trijų mėnesių pavyko visus įtikinti, kad mes čia tikrai dirbsime. Visi apsiprato, pradėjo rimčiau žiūrėti, daugiau ateiti. Iš pradžių vietiniai įtartinai žiūrėjo, gal kad niekad pas mus nebuvo, bet po truputį po truputį pripratinome ir visai neblogai“, – džiaugėsi N.Vaicekauskienė.
Pradėjome dirbti 2017 m. balandžio 1-ąją – niekas negalėjo patikėti. Bet po kokių trijų mėnesių pavyko visus įtikinti, kad mes čia tikrai dirbsime.
Šis namas – Natalijos vyro tėvų. Ji pati kilusi iš Klierių, kaimo netoliese. „Anyta liko čia viena gyventi. Mes į užsienį kur nors galvojome, blaškėmės. Turiu 20 metų patirties darbo virtuvėje ir pagalvojome, kad gal galime atidaryti ką nors savo, savos patalpos, nuomos niekam neskolingi. Galvojome, gal ir nepavyks, nes žmonių mažai čia yra. Vis dėlto tikėjome, kad yra šalia sodybų“, – kalbėjo moteris, net ir pokalbio metu nemesdama savo darbo.
„Aš visada įdegusi“, – nusijuokia Natalija, stovėdama prie malkomis kūrenamos krosnies, kurioje kepa jos pagamintos picos.
Kavinę pavadinti „Picų lobynu“ Natalija sako sugalvojusi pati – padėjo vaikiška knyga, kurios pavadinime irgi buvo žodis „lobynas“. Pasakos turėjo įtakos ir dalies picų pavadinimams, nes meniu galima rasti „Nykštukų“, „Kauko“, „Lokio“, „Fionos“, „Šreko“, „Elfo“, „Kiškio ryto“, „Trijų paršiukų“, „Milžinų sapno“ ir panašių pavadinimų.
Jeigu atsirastų antra kavinė – užsidarytų
„Viską darome rankomis, stengiamės kitaip padaryti, nei visi daro. Su tokia krosnimi, kur deginame malkas, įdomiau dirbti. Elektrinė juk kitaip, ten ir skonis kitoks, gal ir prestižas kitoks“, – šypsosi moteris.
O kainos? Jos nėra tokios jau mažos, kaip gal kartais įsivaizduojama nedideliame miestelyje toliau nuo Vilniaus: 32 cm picos čia kainuoja 5–7 eurus, 42 cm – 7–9 eurus. Dienos pietų kaina siekia 4,5 eurų.
Su tokia krosnimi, kur deginame malkas, įdomiau dirbti. Elektrinė juk kitaip, ten ir skonis kitoks, gal ir prestižas kitoks.
Jeigu Rūdiškėse būtų dar viena ar dvi kavinės, Natalija sako saviškę jau būtų uždariusi ir važiavusi laimės ieškoti į užsienį. Tačiau dabar laikosi ir iš to visa šeima išgyvena: vasarą savaitgaliais kartais per dieną iškepa ir 80–100 picų. Tačiau šiltasis sezonas baigiasi ir tuomet jau kiekiai visiškai kiti, rudenį per dieną nuperkamos vos 20–25 picos. Tad nors kitais metų laikais neblogai perkami dienos pietūs, užkandžiai, pyragai, vasarą ponia Natalija stengiasi vis dėlto uždirbti ir žiemai – kad ramiau būtų.
