Vilniaus miesto savivaldybė šį mėnesį pranešė nesuteikusi „Šeimos gynimo maršo“ organizatoriams leidimo rengti antrą renginį, nors dalyvių skaičius buvo sumažintas iki 800.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius LRT radijui sakė, kad leidimas neišduotas, nes tai yra „politinis festivalis“, o jo dalyviai, kaip parodė pirmasis renginys, nesilaiko karantino reikalavimų.
Vilniaus mero atstovo spaudai Karolio Vaitkevičiaus teigė, kad organizatoriai valdyti srautų bei riboti atvykstančių žmonių skaičiaus nesiruošė.
Tuo metu Kauno savivaldybė, motyvuodama dalyvių saugumu, nesuteikė leidimo organizuoti LGBT eitynių miesto centre.
Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Keras teigė, esą savivaldybė „nėra nei už, nei prieš tokį renginį, tačiau pirmiausia turime užtikrinti ir pasirūpinti visų kauniečių bei miesto svečių saugumu“.
LGBT eitynių „Kaunas Pride“ organizatoriai 15min pranešė svarstantys dėl to kreiptis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją. Jie tikina savivaldybei tris kartus teikę įvairius eitynių maršrutų variantus, bet juos visus savivaldybė atmetė.
15min pasidomėjo, ar tokie savivaldybių sprendimai yra teisiškai pagrįsti.
Sprendimų nepagrindė
Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto mokslininkas dr. Johanas Baltrimas 15min teigė, kad tiek Vilniaus, tiek Kauno savivaldybės atstovai „savo viešuose komentaruose visiškai nepagrindė savo sprendimų drausti susirinkimus teisėtumo“.
Pasak jo, galutinės išvados dėl savivaldybių sprendimų galės būti padarytos tik teismams visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir teisės aktus, „tačiau jau dabar galima pažymėti, kad Konstitucija numato, jog susirinkimo organizatoriai patys gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą“.
Konstitucinis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) padarė išvadą, kad „Susirinkimų įstatymas numato pareikštinę, o ne leidiminę susirinkimų organizavimo tvarką“.
Tai, J.Baltrimo teigimu, reiškia, kad pagal Susirinkimų įstatymą organizatoriai kreipiasi į viešąsias institucijas, šiuo atveju – savivaldybes, ne su prašymu leisti susirinkimą, o su pranešimu, kad susirinkimas vyks.
„Nuo šių įvertinimų Susirinkimų įstatymas esmingai nebuvo pakeistas, todėl galima būtų daryti prielaidą, kad ginčui pasiekus teismą ir dabar bus laikomasi tos pačios pozicijos“, – 15min komentavo jis.
Ir pridūrė, kad, pagal Susirinkimų įstatymą, susirinkimas su savivaldybe yra tik suderinamas.
Atsižvelgiant į COVID-19 situaciją, įstatymuose gali būti įtvirtinami reikalavimai viešiems susirinkimams ir susirinkimo dalyviai turi jų laikytis, pažymėjo VU lektorius, tačiau „Susirinkimų įstatyme net nėra eksplicitiškai (tiesiogiai) numatyta savivaldybės teisė atsisakyti suderinti susirinkimą“.
Svarbi ir etika bei moralė
Kęstutis Vitkauskas, Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto docentas, nebuvo toks kategoriškas.
Jis taip pat pažymėjo, kad teisė į susirinkimą yra įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje, tačiau pabrėžė, kad ji nėra priskiriama prie absoliučių, bet reglamentuojama įstatymais.
O pagal šiuos įstatymus ir teritorinius teisės aktus savivaldybės priima atitinkamus sprendimus.
„Jos [savivaldybės] nepaneigia pačios teisės, nesako, mes neleisime, bet jos eina į išlygas, Vilnius naudoja karantino, pandemijos argumentą, Kaunas – gatvės remonto ir dar kitokias priežastis“, – 15min teigė VDU docentas.
Todėl, viena vertus, teisinė bazė savivaldybei tarsi leidžia daryti tokius apribojimus, teigė jis.
Kita vertus, visuomeniniai žmonių santykiai reguliuojami ne tik teisės, bet ir moralės, etikos ir kitomis normomis, pabrėžė K.Vitkauskas.
„Čia labai svarbu, kiek pat institucija, savivaldybė, geranoriškai nori taikyti tuos teisės aktus“, – akcentavo jis.
Vilniaus miesto savivaldybės argumentas, pasak docento, yra suprantamesnis, nes dėl pandemijos šiuo metu vis dar neleidžiami ir sporto, kultūros, bei kiti renginiai.
Tačiau Kauno savivaldybės „prisidengimas“ remontu esą labiau rodo jos nenorą surasti sprendimą.
„Yra Laisvės alėja, ji yra skirta pėstiesiems, tenkinti miesto ir Lietuvos gyventojų poreikius. Savivaldybė dalį šios teritorijos atidavė verslui, kavinėms, kad jos pastatytų staliukus. Kai prašo LGBT bendruomenė praeiti Laisvės alėja, jiems sakoma – čia negalima eiti, nes staliukai užima daug vietos.
Šiuo atveju, savivaldybė rodo negeranoriškumą, nesugeba derinti interesų. Yra verslo interesas turėti staliukus ir žmonių interesas gerti kavą, lygiai taip pat yra interesas šių organizacijų praeiti“, – savo nuomonę išsakė K.Vitkauskas.
Nenoras ir dialogo stoka
„Kaunas Pride“ organizatoriai nurodė, kad renginyje dalyvautų apie 4 tūkst. žmonių.
Pasak VDU docento, mokslo metų pradžios atidarymo šventės, kuomet alėja žingsniuoja studentų virtinė, rodo, kad tiek žmonių kolonoje puikiai išsitenka vien tik einant pačiu alėjos viduriu.
„Tu gali eiti vienoje gretoje 20 žmonių ir užimti visą Laisvės alėją, tada kolona bus trumpesnė, bet platesnė, ir tu gali eiti po 3–5 ta vieta, kolona bus ilgesnė, bet siauresnė, čia yra požiūrio klausimas“, – savo mintį išplėtojo K.Vitkauskas.
Tačiau, panašu, kad miesto savivaldybė pati nesiekia bendradarbiauti.
Yra verslo interesas turėti staliukus ir žmonių interesas gerti kavą, lygiai taip pat yra interesas šių organizacijų praeiti.
„Savivaldybės, kaip institucijos paskirtis yra derinti interesus – remiantis teisės aktais, reguliuoti visuomeninius santykius.
Šiuo momentu aš pasigedau labai svarbaus dalyko iš Kauno savivaldybės, jie nesiūlo savo variantų, nors tris kartus atmetė prašymą, <...> tai turėtų būti dialogas“, – pažymėjo jis.
Nors savivaldybė neatmeta galimybės svarstyti ir naujai pateiktą prašymą, eitynių organizatoriams sunku siūlyti variantą, nes jie nežino, ar atitinkamos gatvės bus užimtos ar ne, atkreipė dėmesį K.Vitkauskas, o savivaldybė tai turi žinoti.
„Matome nenorą ir dialogo stoką, nenorą institucijų bendradarbiauti“, – pažymėjo jis. Tad esą reikėtų kelti ne tik teisėtumo klausimą, bet ir ar pasielgta teisingai.
„Jeigu eitų ne LGBT atstovai, bet eitų Kauno „Žalgirio“ sirgaliai arba jaunalietuvininkai, ar šauliai, ar tremtiniai, jiems leistų ar ne? Ar tos pačios grėsmės būtų įvardintos, ar ne“, – atvirą klausimą iškėlė jis.
Seimas neatliko savo darbo
Tiek K.Vitkauskas, tiek J.Baltrimas mano, kad savivaldybės gali apeliuoti į Susirinkimo įstatymo nurodymą, kad „institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių“.
Pasak K.Vitkausko, leidimo renginiui neišduodanti savivaldybė gali naudoti saugumo, apkrovos, transporto, pandemijos ir kitus argumentus.
Tačiau juos turi daryti labai pagrįstai, nes atvejui pasiekus teismą, šis vadovautųsi ne tik įstatymine baze, bet ir protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais.
Todėl kiltų paprastas klausimas, ar eitynės Laisvės alėjoje keltų riziką saugumo užtikrinimui, ar staliukai išties yra užblokavę visą perėjimą ir jų dienai negalima patraukti.
Jie nesiūlo savo variantų, nors tris kartus atmetė prašymą.
J.Baltrimas pritarė, kad kai kurie ribojimai pagal Susirinkimų įstatymą gali būti numatomi, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą. Tačiau Konstitucija neleidžia priimti sprendimų drausti susirinkimus, remiantis ne iš anksto, bet naujai sukurtomis taisyklėmis, pažymėjo jis.
„Kažkokie ribojimai susirinkimo laisvei privalo būti grindžiami reikalavimais, kurie yra įtvirtinti iš anksto paskelbtose teisės normose.
Ribojimai negali būti grindžiami reikalavimais, kurie buvo sugalvoti tik gavus susirinkimo organizatorių kreipimąsi“, – argumentavo VU teisės mokslininkas.
Bet to, J.Baltrimo teigimu, susirinkimų laisvės ribojimai privalo būti įtvirtinti ne kažkokiame ministro akte, bet Seimo priimtame įstatyme. Tačiau Seimas iki šiol tikslaus reglamentavimo susirinkimams karantino metu nenustatė.
„Galima būtų argumentuoti, kad situacija – ekstraordinari ir nebuvo laiko Seimui priimti įstatymą, kuris numatytų tuos varžymus, – teigė J.Baltrimas.
– Bet šis argumentas gali atrodyti abejotinai, kadangi nuo pandemijos pradžios jau praėjo labai daug laiko ir Seimas tikrai turėjo laiko priimti įstatymą, kuriame būtų sureglamentuotas šis klausimas, bet lyg to ir nepadarė.“
