Kovo pabaigoje Europos lyčių lygybės institute (EIGE) vyko ekspertų iš įvairių Europos šalių suvažiavimas, kuriame buvo dalijamasi patirtimi kovojant su smurtu prieš moteris. EIGE duomenimis, vyrų smurtas prieš moteris yra plačiai paplitusi, struktūrinė problema visoje Europoje ir pasaulyje.
Suprasti akimirksniu
- 2014-aisiais aukų tyrimų duomenys atskleidžia, kad policija nebuvo informuota beveik 60 proc. smurto atvejų
- Seksualinį smurtą moterys dažniausiai patiria nuo tų, kuriuos jos pažįsta (apie 60 proc.)
- Seksualinį smurtą patiria ir vyrai
15min turėjo išskirtinę galimybę pakalbinti keletą Lietuvoje viešėjusių ekspertų – Estijos Kriminalinės policijos departamento, Kriminalinės statistikos ir analizės skyriaus, atstovą ir Utrechto (Nyderlandai) centro seksualinio smurto aukoms atstovę Andri Ahvenas ir Lieve Hehenkamp.
Moterys renkasi tylą
„Seksualinį smurtą moterys dažniausiai patiria nuo tų, kuriuos jos pažįsta (apie 60 proc.), smurtautojais prieš moteris tampa esami arba buvę partneriai“, – 15min patvirtino Lieve Hehenkamp. Todėl, pasak Utrechto centro seksualinio smurto aukoms atstovės, apie tokius atvejus moterys dažnai niekam nepraneša. Taigi statistika apie seksualinį smurtą prieš moteris, anot pašnekovės, turėtų būti vertinama skeptiškai – visuomet lieka joje neįrašytų atvejų, nes moterys pasirenka apie juos nutylėti.
Seksualinį smurtą moterys dažniausiai patiria nuo tų, kuriuos jos pažįsta (apie 60 proc.), smurtautojais prieš moteris tampa esami arba buvę partneriai, – 15min patvirtino Lieve Hehenkamp.
Seksualinis smurtas moteriai palieka daugybę skaudžių padarinių. Pirmiausia, anot L.Hehenkamp, jos susiduria su psichologinėmis problemomis, dažna sako jaučiančios nerimą, verkia, jas kankina blogi prisiminimai. Seksualinės prievartos aukos apskritai ima baimintis įvairiausių situacijų su žmonėmis arba vyrais.
„Jos jaučia didelę gėdą ir kaltę dėl jų pačių vaidmens situacijoje. Dažnai šeimos nariai ir artimi žmonės kaltina jas, neva, kodėl tu grįžai namo su juo, ką tu buvai apsivilkusi ir tai dar labiau viską apsunkina“, – teigė viešnia iš Estijos.
Dažnai teigiama, kad moteris, tapusi auka, jaučiasi kalta, o vyras – priešingai – kaltės nejaučia. Pašnekovė nėra tikra, kad iš tiesų taip yra.
„Kai mes kalbamės su aukomis, padedame joms atsigauti, jos išvis nežino, kaip pasakyti „ne“. Aišku, kad joms nepatiko seksas su smurtautoju, kad joms nepatinka susiklosčiusi situacija, tačiau jos negali pasakyti „Aš to nenorėjau“. Kai kuriais atvejais jos pasako, kad vyras nebuvo tikras tuo, ką daro“, – dalijasi patirtimi, dirbant su nukentėjusiomis moterimis, pašnekovė.
Būna atvejų, kai vyrai iš tiesų sako jaučiantys kaltę. Tai esą priklauso ir nuo jų pačių patirčių. „Kai kurie iš jų vaikystėje patys yra patyrę seksualinį smurtą“, – priduria ji.
Vyrai irgi tampa aukomis
Paklausta, ar būna atvejų, kai seksualinį smurtą patiria ir vyrai, pašnekovė atsakė, kad žinoma, jog taip būna. „Tačiau problema yra ta, kad jie jaučia daug didesnę gėdą ir linkę pasilikti šiuos atvejus sau“, – atskleidė L.Hehenkamp. Palyginti su vyrais moterys labiau linkusios pranešti apie seksualinio smurto atvejus.
Kaip apskritai atpažinti seksualinio smurto atvejus? L.Hehenkamp teigimu, būna atvejų, kai smurtautojas pamažu užmezga ryšį su auka: „Tai dažniausiai būna, kai seksualinės prievartos auka yra dar vaikas. Kai šis ima simpatizuoti smurtautojui, tuomet prieinama prie bučinių ir pan. Smurtautojas paglosto galvą, o tuomet lėtai ranka keliauja žemyn ir jis prašo daryti auką tam tikrus dalykus“. Anot L.Hehenkamp, kai kada seksualinį smurtą sunku atpažinti, nes jis dangstomas po neva dideliu rūpinimusi auka.
Kalbant apie seksualinį smurtą šeimoje, pasak jos, visuomet reikia turėti minty jauną aukos amžių.
„Dažniausiai seksualiai smurtaujama ilgą laiką ir tai turi labai skaudžių pasekmių, jos būna kur kas skaudesnės, nei tada, jeigu seksualiniu prievartautoju tampa nepažįstamas asmuo, o seksualinė prievarta patiriama vyresniame amžiuje“, – teigė ji.
Pirmiausia seksualinio smurto aukoms reikia suteikti medicininę pagalbą ir, žinoma, visą psichologinę pagalbą: „Užtikrinti, kad jos žino, kas nutiko, kokios pasekmės, galbūt pasikalbėti su psichologais“.
Estija garsėja didžiausiu smurto lygiu tarp Europos šalių, – sakė estų kriminalistas.
Tuo metu Andri Ahvenas, Estijos Kriminalinės policijos departamento, Kriminalinės statistikos ir analizės skyriaus atstovas, 15min dėmesį nukreipė į iškalbingą statistiką.
Kalbant apie bendrą smurto paplitimą Estijoje, sunkių smurtinių nusikaltimų –(ne)tyčinių nužudymų – skaičius per pastarąjį dešimtmetį pastaraisiais dvejais metais sumažėjo (2004: 127; 2014: 55). „Šie rodikliai pasiekė žemiausią lygį per nepriklausomos šalies periodą. Tačiau Estija garsėja didžiausiu smurto lygiu tarp Europos šalių“, – sakė jis.
Anot A.Ahveno, registruotų smurto šeimoje atvejų daugėja kasmet ir tai rodo, kad žmonių sąmoningumas didėja vis dažniau apie tai informuojami pareigūnai. Kalbant apie 2015-aisiais registruotus smurto šeimoje atvejus, anot jo, 88 proc. vyrų yra agresoriai, o 82 proc. moterų yra smurto šeimoje aukos.
„Blogiausia, kad į kas penktą vidaus konfliktą įtraukti vaikai – vienais atvejais, kaip liudininkai, kitais – jie patys tampa smurto aukomis“, – atkreipė dėmesį ekspertas.
Iškalbinga statistika apie Lietuvą
Jis tvirtino žinantis, kad Lietuva kaip ir Estija yra valstybė, kurios smurto lygis yra vienas aukščiausių Europoje. „Pastebime, kad smurto atvejų skaičiai smarkiai mažėja tiek Lietuvoje, tiek Estijoje. Bet mes taip pat turime informacijos, kad sunkių nusikaltimų atvejų – (ne)tyčinių nužudymų – skaičius tiek Vilniuje, tiek Taline panašus“, – sako jis.
Į Lietuvą jis teigė atvežęs pagrindinę žinią apie tai, kad daugiau dėmesio reikia skirti prevencijai, o ne pasekmėms.
„Mes turime atkreipti dėmesį į vaikų tvirkintojus ir jų aukas. Turime turėti minty ir tai, kad smurtas šeimoje, seksualinis partnerio smurtas ar smurtas prieš moterį yra įvairiapusis reiškinys, kurio negalima spręsti pasitelkus „vienas tinka visiems“ politiką“, – sakė svečias iš Nyderlandų.
Ekspertas kelia klausimą, ar moterys linkusios kalbėti apie patirtą seksualinį smurtą. „Mano nuomone, tai lieka nepasakyta. Mes žinome, kad didelė dalis smurto atvejų lieka nuslėpti ir nepasiekia nei policijos, nei kitų institucijų“. Jo teigimu, būtent todėl daugelis aukų negauna reikalingos teisinės pagalbos ir palaikymo.
„Pavyzdžiui, 2014-aisiais aukų tyrimų duomenys atskleidžia, kad policija nebuvo informuota beveik 60 proc. smurto atvejų. Tų pačių metų Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (Fundamental Rights Agency, FRA – angl.) tyrimas parodė, kad tik dešimtadalis moterų pranešė policijai apie psichologinį ir/arba seksualinį smurtą“, – sakė jis.
Kiek daugiau moterų, patyrusių smurtą, kreipėsi į sveikatos priežiūros institucijas (25 proc.), mažiau kaip vienas proc. ieškojo, kur prisiglausti ir pabėgti nuo smurtautojo.
Pašnekovo teigimu, priežasčių, kodėl pasirenkama nutylėti seksualinio smurto atvejus, yra daugybė: nepakankamas teisinis išprusimas, nepalankūs asmeniniai ir kultūriniai įsitikinimai, menkas pasitikėjimas policija ir teisėsaugos institucijomis.