Pinigų ir meno ginčas
Kaip ir šiomis dienomis, taip ir anuomet dalis kultūrininkų piktinosi, jog dažnas filmas neatitinka kokybinių meno kūrinio kriterijų, Holivudo kino kūriniai yra „kepami“ ne dėl meninės idėjos, o dėl pinigų.
Anot tarpukariu ėjusio kultūros žurnalo „Romuva“ korespondento, „1931 m. „New-Yorko Times laikraštis meniškų nusisekusių filmų priskaito apie 10, vadinas tai sudaro apie 2,5% (visų tais metais pasirodžiusių filmų). <...> Vadinas, nekritiškiems mūsų piliečiams tenka ir daug niekų pažiūrėti“.
Nors didžiąją dalį rodomų filmų sudarė romantiniai ar komiški kūriniai, įdomu tai, kad, nors ir katalikiška, Lietuvos visuomenė nebuvo abejinga seksualumo temai.
Nors didžiąją dalį rodomų filmų sudarė romantiniai ar komiški kūriniai, įdomu tai, kad, nors ir katalikiška, Lietuvos visuomenė nebuvo abejinga seksualumo temai.
Tikriausiai dėl konservatyvumo ano meto visuomenėje gana kreivai žvelgta į atvirus pašnekesius apie tiesiogines seksualines žmonių patirtis, tokie praktiniai gyvenimo aspektai kaip kontracepcija, gyvenimas nesusituokus nebuvo dažnai aptariami.
Tačiau domėjimąsi seksualumu indikavo gausus suaugusiesiems skirtų filmų lankomumas: erotinio, ar net pornografinio turinio filmai Lietuvoje išties buvo žiūrimi.
Štai laikraštyje „Rytas“ 1928 m. paskelbta apie vaidybinio filmo „Šecherezada“ premjerą „Metropolio“ kino teatre. Kūrinys apibūdintas kaip „16 kostiuminių veiksmų egzotiškosios erotikos filmas“, kurį Prancūzijoje sukūrė rusų kilmės režisierius A.Volkovas.
Anot to meto Lietuvos spaudos, šio filmo premjeroje dalyvavo ir prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė bei ministro Augustino Voldemaro sutuoktinė Matilda Voldemarienė.
Tuo metu erotinę kinematografiją galėjo matyti ir nepilnamečiai: neegzistavo amžiaus cenzas. Visgi atrodo, jog ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje šiuo klausimu imta elgtis atsargiau: U.M.Andrijauskaitės duomenimis, 1939 m. Kaune duris atvėrė kino teatras, kurio repertuarą sudarė išimtinai suaugusiųjų auditorijai skirti filmai.
Tarpukario spaudoje būdavo užsimenama apie kino cenzūrą ir scenaristų pastangas išvengti nepageidaujamų kino juostos apkarpymų: 1938 m. komiškame straipsnelyje aprašyta režisierių tariamai naudota išmonė cenzorių akims apdumti: neva tyčia susukama „nepaprastai ekstrevagantiška miegamojo scena“. Anot režisieriaus, kadangi „cenzorius visada nori ką nors išbraukti. <...> kai cenzorius šią sceną išbrauks, jis liks labai patenkintas atlikęs savo pareigą ir praeis kitos scenos, kurios iš tikrųjų mums labai reikalingos“.
Bulvarinio gyvenimo atgarsiai
Tarpukario spaudoje gana dažnai gvildentas kino įžymybių gyvenimas. Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet Vakarų pasaulyje nestigo garsenybių skandalų. Konservatyvioje lietuviškoje spaudoje rašantys korespondentai turėjo savitą nuomonę apie tai, kokiomis savybėmis turi garsėti aktorius: vertintas kuklumas asmeniniame gyvenime ir sunkiu darbu, o ne asmeninėmis meilės dramomis užtarnautas populiarumas.
Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje kalbėta apie kino atsinaujinimą: spaudoje džiaugtasi, jog gimsta naujoji artistų karta, kuri „beveik nieko bendra neturi su anų laikų komedijantiškumu“. Dalis korespondentų garsiai piktinosi dalies aktorių skandalais: „tuščiu triukšmavimu, neramiu bohemos gyvenimu“, dirbtinai didinusiais žvaigždžių populiarumą.
Dalis korespondentų garsiai piktinosi dalies aktorių skandalais: „tuščiu triukšmavimu, neramiu bohemos gyvenimu“, dirbtinai didinusiais žvaigždžių populiarumą.
Štai 1931 m. „Dienos naujienose“ atkreipiamas dėmesys į kylančios vokiečių aktorės Gretės Mosheim talentą – menininkė, žiūrovus paveikianti ne skandalais ar išvaizda, o paprastumu: „grynai per savo vaidybos žmogiškumą“.
Kita vertus, atrodo, jog to meto visuomenę domino garsių aktorių bei kino žvaigždžių gyvenimo realijos. Laikraščiuose pasirodydavo bulvarinių straipsnių apie to meto žvaigždžių gyvenimą. Pavyzdžiui, „Lietuvos aide“ aptarinėtos pikantiškos vedusio Italijos kronprinco Umberto romano su kino žvaigžde Jeanette Macdonald detalės, pasakota, kad dėl aktorės kronprincas ryžosi skyryboms su žmona.
Laikraštyje teigiama, jog gandus apie romaną nutekino J.Macdonald vadybininkas (tarpukariu vadintas „menedžeriu“). Straipsnio autoriaus nuomone, aktorės vadybininkas tikslą pasiekė: romanas sudomino spaudą, o aktorė tapo žinoma plačiajai publikai.
Tarpukario spaudoje dėmesio netrūko ne tik šviežiai išgarsėjusioms, bet ir jau įsitvirtinusioms kino olimpo žvaigždėms. Štai Šiaulių miesto dienraštis straipsnyje „Įdomus mūsų momentas“ gvildeno švedų kilmės Holivudo aktorės Gretos Garbo mėginimus tarptautinėje kino arenoje įtvirtinti ir savo brolį Sveną.
Anot spaudos, Svenas, vis dar naudojantis savo tikrąją pavardę – Gustavsonas – mėgino prasimušti scenoje, tačiau gaudavo tik smulkius vaidmenis. Jaunasis aktorius, norėdamas patraukti dėmesį, paskelbė „pasiskolinantis“ sesers pseudonimą, ir nuo šios besivadinsiąs Svenu Garbo.
Nepaisant gandų apie būsimus filmus ir kaltinimų protekcijomis, anot laikraščio korespondento, aktorės brolis oficialiai pareiškė, jog dviejų Garbo Holivude vienu metu negali būti: neva jis nori tapti sesers Gretos „įpėdiniu Holivude tuo atveju, jei ji pasitrauks iš ten, tik, žinoma, vyriškoms rolėms“.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
