Nežiūrėdami į tolimą praeitį, nesididžiuodami savo atmintimi, talpinančia „neregėtą šilumą“ ir „gniuždantį kovo šaltį“, mes galime palyginti du šio kovo sekmadienius. Prieš savaitę plieskė saulė, ir nors nebuvo labai šilta, gamtoje judėjo vabzdžiai, skraidžiojo ir giedojo paukščiai. Toks pakilimas truko tik vieną dieną. Po to stojo ilgam pavasariui būdinga vėsa, kuri augalus ir gyvūnus sulaiko nuo galimo per didelio skubėjimo.
O šis sekmadienis buvo baltas. Beveik visoje Lietuvoje šeštadienio popietę ėmė snaigenti, smagiai snigo iki vidunakčio. Puraus sniego sluoksnis atvirame lauke rytą siekė 10-15 centimetrų, kai kur – dar daugiau. Daug sniego žemės nepasiekė, pakibo ant šakų, „nutūpė“ ant stogų.
Šis sniegas – jau ne iš žiemos, jį taikliausiai apibūdina sinoptikai, vadindami tiesiog „krituliais“. Taigi, jau sekmadienį šis sluoksnis gerokai subliuško, aptirpo iš apačios. Į dirvą pateko labai daug vandens. Žinoma, upeliai jo gali nesulaukti. Arba – tirpsmo vanduo kliustelės tik su pranašaujamu lietumi.
Šis sniegas – jau ne iš žiemos, jį taikliausiai apibūdina sinoptikai, vadindami tiesiog „krituliais“.
Kaip sniegą sutiko augalai ir gyvūnai? Žydinčios žibuoklės saugiai glūdėjo po sniegu, ten buvo ir jau pakilę meškinių česnakų daigai, rūteniai, vištapienės. Žalčialunkiai žydėjo net apsnigti; sniegas jų žiedams tikrai neturės jokios įtakos.
Sniegu bėgiojo voriukai, o skruzdėlynas, kuriame prieš savaitę krutėjo skruzdėlių masė, šį sekmadienį buvo apsnigtas tik iš kraštų – pats viršus nuo šilumos, kylančios iš skruzdėlyno gilumos, buvo plikas, sniegas čia beregint ištirpo.
Dirviniai vieversiai laukuose prie žolių kupstų, dirvos grumstų nukapstė plikos žemės lopinėlius ir lesiojo augalų sėklas. Pempės tūpinėjo ant balų ledo, o po to pasileisdavo pabaliais. Jos dažnai linksėjo, vadinasi – lesalo rado, nebadavo.
Įdienojus net ir pro debesis švietusi saulutė atvėrė dirvos plotelius, kupstus. Čia suskrido baltosios kielės. Šie vabzdžialesiai paukščiai ir ant ledo, sniego randa sau lesalo – juos gelbsti smarkus būdas ir pastabumas.
Laukuose susirinkusios želmeninės ir baltakaktės žąsys bei gulbės giesmininkės ieškodamos želmenų išpėdavo didelius plotus. Stambiems paukščiams reikia daug lesalo, nes želmenys nėra labai maistingi. Taigi – alkio paukščiai nejaus, tačiau net 2-3 dienas sotūs nebus.
Miškas atrodo baltas. Tačiau po eglėmis sniego nėra, eidamas pabaidžiau slanką – anksti sugrįžęs tilvikas čia tikrai randa ką lesti. Visi kiti „tikri“ girios paukščiai kažką dirbinėjo šakose, kopinėjo kamienais ir stuobriais.
Popietę laukuose kliksėjo žąsys, čirėjo vieversiai, o Tiltų kaime prie inkilo čiulbėjo varnėnas. Laukuose peliavo lapė, iš po sniegelio želmenis kramsnojo stirnos. Ar jų nebaidė tokie orai? Žinoma – ne, visi šie gyvūnai ir jų giminės yra matę dar ne tokių pavasarių. Šis – tikrai nėra pats sunkiausias.
