Sunku kalbėti apie bestuburius gyvūnus, kur tėvų ir vaikų kontakto paprastai nebūna, jų kartos prasilenkia. Bestuburių iš kiaušinėlių ritasi ir per keletą stadijų iki suaugėlių vystosi daugybę kartų daugiau.
Panašios tendencijos ir žuvų, varliagyvių, net roplių pasaulyje. Visus čia paminėtus gyvūnus vienija vienas svarbus bruožas – beveik visi jie su jaunikliai nebendrauja, jų neaugina, nesaugo, jais nesirūpina. Jų vaikai auga patys.
Tikrieji šiltakraujai – paukščiai ir žinduoliai – kitokie, jų jaunikliai perimi, atvedami, jais ilgai rūpinamasi. Taigi, kiekvienas paukštis ar žvėris visą pavasarį ir dalį vasaros užimtas maloniais, bet labais atsakingais darbais.
Paukščių pasaulyje lengva atspėti, kuriems gyventi yra sudėtingiau. Tokių lizduose būna daugiau kiaušinių, daugiau jauniklių, jie kasmet peri bent porą kartų. Pažeidžiamumas gali būti labai įvairus, tiesioginę formulę išvesti neįmanoma.
Atvirai krūme savo lizdą susukusi devynbalsė kiekvieną akimirką rizikuoja jo netekti. Gamtoje tiek šmirinėjančių, ieškančių, visa matančių plėšrūnų, prieš kuriuos ji bejėgė.
Gamtoje matematika yra labai keblus dalykas, ypač kai susiduriama su pakankamai aukštos organizacijos gyvūnais. Žinoma, patys „ramiausi“ yra didieji plėšrieji paukščiai, kuriems kasmet (arba kas porą metų) pakanka užauginti po 1-2 jauniklius. Savo jauniklius apsaugo ir paukščiai, perintys drevėse, urveliuose. Gi atviri medžių šakose susukti lizdai prieinami visiems, taigi, šiems paukščiams tenka perėti bent 2 kartus. Žinoma, jie turi savo strategiją, kurios kitiems sparnuočiams reikia mažiau.
Atvirai krūme savo lizdą susukusi devynbalsė kiekvieną akimirką rizikuoja jo netekti. Gamtoje tiek šmirinėjančių, ieškančių, visa matančių plėšrūnų, prieš kuriuos ji bejėgė. Tačiau devynbalsė turi savo „planą“ – ji peri 12-13 dienų, daug trumpiau už kitus paukščius. Jaunikliai, kurie išsirita visai pliki, neregintys, taigi – visai bejėgiai, auga taip pat labai sparčiai, 13-14 dienų jie jau skrenda. Tačiau neretai jie šiek tiek anksčiau palieka lizdą, išsisklaido ir tupi greta ant šakų, laukdami maisto. Atskrenda tėvai, cypteli savo kvietimo signalą – jaunikliai atsišaukia ir gauna lesalo.
Didžiausi pavojai paukščiams, perintiems ant žemės. Jie turi įvairias savo palikuonių išsaugojimo strategijas. Vienų (pavyzdžiui, tilvikų) kiaušiniai ir jaunikliai margi, raibi ir sunkiai pastebimi net atviruose lizduose, kiti savo lizdus slepia po žolių kupstais. Kurapka turi kitokią išeitį – ji deda iki 15, o kartais – net iki 20 kiaušinių. Jeigu dėtis žus, gal pavyks perėti dar kartą. Tačiau jeigu niekas dėties nesunaikins, šeima bus gausi, ženkliai papildanti populiaciją. Tiesa, perintys ant žemės ne visada gelbstisi tik dėties dydžiu.
Lėlys – nuostabiai prie aplinkos prisitaikęs, tikai ne visiems žinomas paukštis. Jis aktyvus naktį, peri ant žemės, lizdo visai nesuka, o kiaušinius padeda į paprastą įdubą girios paklotėje. Tačiau lėlio kiaušiniai tokie taškuoti ir margi, kad jų beveik nepastebėsi, tokie patys kanapėti ir jaunikliai. O senis lėlys – dar raibesnis, net žinant, kur yra jo lizdas, galima nepamatyti jame perinčio paukščio.
Ar paukščių jaunikliai kaip nors naudojasi šiomis savo „privilegijomis“? Be abejo: štai jūrinio erelio vaikai lizde yra labai „išdidūs“, žvalgosi iš aukštai po plačias apylinkes. Zyliukai ar geniukai drevėje visą laiką cirpia, ko sau negalėtų leisti, pavyzdžiui, devynbalsės jaunikliai, nes taip juos iš karto surastų plėšrūnai. Lėliukai glūdi ant žemės primerkę akis ir tiek. Tiesa, lėlio jaunikliai „nepėsti“: surasti jie plačiai išžioja raudoną ryklę ir mažu šuoliuku strakteli link užpuoliko – gąsdina. Gali būti, kad daugeliui girios gyventojų toks veiksmas yra puikus atgrasymas.
Vaikai visada alkani. Štai gandriukai žvalgosi lizde ir seka aplinką – o gal jau parskrenda tėvai? Iš toli juos pamato ir plėšrių paukščių jaunikliai. Tėvų vaizdas juos skatina plasnoti sparnais, skleisti maisto reikalaujančius garsus. Kiti paukščiai jauniklius kviečia patys – štai kurapkos, vesdamos savo pulkelį, suradusios lesalo juos šaukia, panašiai elgiasi antys.
Tačiau vaikai auga, palieka lizdus. Kurį laiką daugelis jų dar keliauja su tėvais, prašo jų lesalo ir tuo pačiu mokosi jį surasti. Ar matėte, kaip ražienoje žiogauja senieji gandrai, o ką tik iš lizdo išskridę gandriukai bėga greta, švykšdami prašo sugauto žiogo ar pelėno. Labai charakteringai savo alkį rodo varniukai, žvirbliukai – išžioję snapus, plakdami sparnais jie rodo tėvams, kad yra alkani.
Žvėrių pasaulyje šiek tiek kitaip: kurį laiką maitinti tik motinos pienu, jaunikliai pereina prie „tikro“ maisto, kurio pasirinkimas lemia tolesnį gyvenimą. Iš esmės, net ir likęs vienas, badu nežūtų joks šerniukas, stirniukas, elniukas, briedžiukas.
Tačiau ką darytų lapiukas, vilkiukas? Jiems tėvai yra išgyvenimo garantija, ši samprata keičiasi labai iš lėto. Rugpjūčio vidury lapiukai yra jau beveik savarankiški (jiems jau 4 mėnesiai), mokantys surasti paties paprasčiausio maisto. Žinoma, kol kas jie labai naivūs, nebaikštūs, dėl ko dažniausiai ir nukenčia.
Gi vilkiukai tik dabar pradeda keliauti su tėvais, dalyvauja grobio dalybose, o greitai mokysis medžioti. Nenuostabu, kad patys lengviausi mokslai suradus pamiškėje pririštą avį, ožką, veršelį. Laukiniai žvėrys, net jų jaunikliai, pasiekiami daug sunkiau.
Vaikai užauga, keliauja kas sau. Žinoma, jie lieka tarp savo gentainių, gyvena tokius pat gyvenimus. Iš jų reikalaujama to paties, kaip ir iš kitų, jau patyrusių paukščių ar žvėrių. Ne visi išlaiko šį egzaminą. Žiema, kuriai gamtoje pavesta atlikti atranką, vėliau pateiks dar vieną išbandymą. Taigi – kiekvienas gamtos vaikas privalo būti labai užtikrintas savo žiniomis, mokėjimu. Kitaip negali būti, nes jis pražus ir bus iš karto pamirštas.
