Kitur jais pažymėtos gyvūnų ir žmonių svarbios datos. Tačiau ypač sunkūs akmenys, pastatyti paskutinio rūšies individo žuvimo vietoje.
Toks paminklas stovi Jaktorove, į vakarus nuo Varšuvos esančiame miestelyje. 2017 metų nacionalinės ekspedicijos per Lenkiją metu aplankėm šią vietą, sustojom prie pakelėje stūksančio akmens su įrašu apie šį graudų įvykį. Daugiau akmenų su tauro vardo paminėjimu nebus. Jis paskutinis, lyg taškas, užbaigiantis vienos europinės gyvūnų rūšies istoriją.
Tauras, stambus Vidurio Europos girių jautis, savo būtį derino su artima rūšimi – stumbru, tačiau su juo nekonkuravo, nes skyrėsi jų gyvenimo vietos bei ganyklos. Tauras buvo atvirų, šviesių miškų, miško pievų, laukų mėgėjas, stumbras vertino girios tankmę.
Kaip atrodė tauras? Pagal iškastines liekanas galima spręsti, kad žvėris galėjo sverti 600–800 kilogramų, galbūt – net toną. Tiesa, toks buvo patinas, patelės svėrė trečdaliu mažiau. Tauro patinas buvo juodas ar su rusvu atspalviu, karvės – rusvos. Per nugarą išilgai tęsėsi balkšva ar šviesiai rusva juosta. Buliaus ragai būdavo dideli, augantys į šalis, tačiau jų smaigaliai nukreipti priekin. Jų iškasama ne taip retai, savo rinkiniuose tauro ragų ir kitos osteologinės medžiagos turi daugelis muziejų.
Senovinio tauro liekanos datuojamos maždaug 250 000 metų amžiumi. Tačiau mums labiau įdomi „paskutiniojo“ tauro istorija. Atrodo, kad ledynmečių laikų taurai mūsų krašte buvo smulkesni, nei, pavyzdžiui, Indijoje ar Šiaurės Afrikoje. Gali būti, kad skirtinguose regionuose vykęs tauro domestikacijos procesas dėl šių priežasčių davė labai nevienodus rezultatus. Taip išėjo, kad naminės karvės maždaug 8 000 m. prieš Kristų jau gyveno Indijoje, Persijoje, Egipte ir Mesopotamijoje.
Tuo metu, tikėtina, paskutiniojo ledyno vietoje besiformuojančiuose miškuose kūrėsi žmonės ir miškiniai taurai. Ukrainos stepėse šviesesnės spalvos ir gerokai stambesni taurai buvo įprasti (panašiai kaip ir stepiniai tarpanai), tačiau čia juos, panašiai kaip ir visoje Europoje, anksti pasiekė naikinanti ranka – apie 1200–1400 m. šių žvėrių jau nebuvo. Išliko jie tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Prūsijos miškuose.
15 a. Lietuvoje taurai dar turėjo gyventi, nes Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas 1409 m. keturis jaunus taurus padovanojo Teutonų ordino grosmeisteriui. Z. Herberšteinas, per Lietuvą keliavęs 1517 ir 1526 m. rašė, kad taurų čia jau nebėra. Apie juos nerašoma ir Pirmajame Lietuvos Statute, išleistame 1529 metais.
Ilgiausiai taurai išliko Lenkijoje, Jektorovo girioje. Čia 1557 m. jų buvo apie 50, 1601 m. – 4. Žvėrys buvo uždaryti aptvare, bet tai jų neišgelbėjo – 1627 m. nugaišo paskutinė apie 30 metų tauro karvė. Beje, daug kur rašoma, kad paskutinis tauras buvo sumedžiotas ir jo trofėjus (ragai) iki šiol saugomi Švedijos karo muziejuje. Dabar jau visai nesvarbu, kuri tiesa yra tikresnė.
Mums daug svarbiau, kad Jektorove stovintis paskutiniojo Žemėje tauro atminimo akmuo yra tikras, kaip ir pats faktas apie vienokią ar kitokią paskutinio rūšies individo žūtį.
20 amžiuje bandyta taurą atkurti. Nors aišku, kad išnykusi rūšis yra prarasta amžinai, tačiau broliai Hekai, Berlyno ir Miuncheno zoologijos sodų Vokietijoje direktoriai, ėmė kryžminti ekstensyvias galvijų veisles, siekdami išgryninti būdingus tauro požymius. Ar kas iš to išėjo?
Žinoma, Hekų galvijas išoriškai primena taurą, kai kur gyvena nemenkos jų bandos, bet tai – ne tas pat žvėris. Dabar šie galvijai naudojami kraštovaizdžio priežiūrai, nes aptvaruose jie gyvena visus metus ir mažina apaugimą krūmais.
O tauro atminimui Jektorove stūksantis akmuo primena, kokia gali būti trapi mūsų gamta. Jei keliausite per Lenkiją, neaplenkite šio miestelio – sustokite ir pabūkite vietoje, kuri labai svarbi mūsų atminčiai ir patirtims.
