Šiandien tenka pripažint, kad nors jie ir buvo išplėšti iš gamtos, o Europą pasiekė tik patys stipriausi ir ištvermingiausi, būtent šių individų palikuonys padėjo išsaugoti, o vėliau – atkurti rūšį ir net ją sugrąžinti atgal, į Gobio dykumą.
Tačiau šiandien daugiau žinoma, kas vyko tolimoje Gobio dykumoje, nei čia pat, Lietuvos pašonėje, kur istorija beveik nieko nepaliko apie 2 laukinio arklio tarpano porūšius ir jų likimą. Laukiniai tarpanai, tiesioginiai mūsų arklių protėviai, gyveno dabartinės Ukrainos ir Pietų Rusijos stepėse, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miškuose. Pagal savo būdą ir biologiją išsiskyrė stepiniai ir miškiniai tarpanai. Pirmieji, pietinių regionų atvirų plotų gyventojai, buvo rusvai gelsvi, prisitaikę prie vietinės augalijos. Jie buvo eiklūs, nes dažnai persekiojami, pjudomi galėjo išlikti tik tokiu būdu.
Mūsų miškuose gyvenę tarpanas laikomas šiandien dar gyvenančio Prževalsko arklio porūšiu. Beje, jie buvo mažesni už Prževalsko arklį. Tai buvę nedidučiai pilki (pelės spalvos) arkliukai su juodais karčiais ir juoda ilga uodega. Nuo karčių iki uodegos pamato per nugarą tęsėsi juoda juosta, kojos nuo čiurnos iki kelių taip pat buvo juodos. Žiemą tarpanų kailis tapdavo ilgas, nugaroje net šiek tiek garbanotas.
Apie tarpanus mūsų miškuose išlikę visai nedaug istorinių duomenų. Minima, kad 14 a. Trakuose, prie Galvės ežero, buvusiame žvėryne be kitų žvėrių gyveno ir meškos bei tarpanai (laukiniai arkliai). Jų turėjo būti netoli Rūdininkų (Šalčininkų r.) Vytauto laikais aptvertame apie 3000 valakų žvėryne, kuriame medžioklei laikyti stumbrai, briedžiai, taurai, elniai. Daugiau jų gyveno laisvėje šiandieninės Lenkijos teritorijoje
Miškiniai tarpanai reti buvo jau 18 amžiaus pabaigoje, kuomet išnyko paskutiniai žvėrys. Nors tuo metu juos mažai kas medžiojo, tačiau visus pagautus žvėris žmonės bandė jaukinti ir naudoti žemės ūkio darbams. Neabejotinai jie buvo kryžminami su naminiais arkliais. Tarpanai išnyko, tačiau kai kur, o ypač rytinėje Lenkijoje, jų požymių buvo galima rasti tarp naminių arklių. Buvo sumanyta atkurti išnykusią rūšį – Lenkijoje T.Vetulani, o Vokietijoje L. ir H.Hekai atrinko tarpanų požymius turinčius arklius ir veisdami juos, taikydami atranką greitai sulaukė teigiamų rezultatų. Pelės spalvos arkliukai su juoda juosta išilgai nugaros labai priminė miškinius tarpanus. Žinoma, tai tebuvo tarpanų požymius išsaugoję naminiai arkliai, tačiau šiuo metu jie paplitę įvairiuose zoologijos soduose ir pristatomi kaip tarpanai. Beje, buvo galvota šiuos arklius vėl sugrąžinti į laisvę – taip jie išleisti į Bielovežo girią. Prieš antrąjį Pasaulinį karą dideliuose aptvaruose jie laikyti Šorfheidėje netoli Berlyno.
Šiandien miškiniai tarpanoidai (juos vadinti tarpanais nėra teisinga) laikomi ir veisiami daugelyje šalių – tobulos konstitucijos, labai atsparūs arkliukai puošia aplinką, kai kur tampa gamtinės aplinkos „prižiūrėtojais“, nes ganosi pievose, kurias dėl retų augalų ar ten perinčių paukščių šienauti netikslinga. Jų tabūnas gyvena aptvaruose netoli Papės Latvijoje, Lietuvoje vienintelis tarpanoidas laikomas Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiaus aptvare. Lenkijoje jų daug įvairiuose aptvaruose nacionaliniuose parkuose, čia šį gyvūną vadina „lenkišku arkliuku“. Popielne (kurį rasite keliaujant iš Augustavo į Mikolaikus) veikia Lenkijos Mokslų akademijos tyrimų storis, kurioje laikoma daug tarpanoidų – čia jie veisiami, atliekami genetiniai tyrimai. Gretimame miške netgi gyvena laisva šių iš naujo sukurtų „laukinių“ arkliukų banda.
Pasirodo, kad didelėmis pastangomis galima bandyti atkurti nykstančias rūšis. Tačiau vėl iš naujo „prikelti“ išnaikintus gyvūnus neįmanoma: bet kokio, net ir labai išoriškai panašaus žvėries ar paukščio genetinė informacija bus skirtinga, nei kažkada gyvenusios rūšies.
Beje, o kaip su stepiniu tarpanu? Jie išliko daug ilgiau. Paskutinis individas žmonių buvo pribaigtas tik 20 amžiaus pradžioje. Jų buvusiose gyvenamose teritorijose šio gelsvai rusvo arkliuko atkurti niekas nesiėmė. Tik Olandijos gamtos parkuose veisiami klaidingai tarpanais vadinami tokios spalvos arkliai, tačiau jie su tikraisiais stepiniais tarpanais jokio genetinio ryšio neturi.
