Vakarop, kai nurimsta vėjas, padidėja oro drėgmė ir prie upių susikuria jauki aplinka, gležni lašalai spiečiais kyla į orą, užplūsta paupio gatves, sukasi apie žibintus. Kažkas šiam nuostabiam vaizdui pritaikė, ko gero, labiausiai nevykusį palyginimą – lašalų skraidymą pavadino „siaubo filmu“.
Turint omenyje, kad lašalai yra patys taikiausi padarai, kurių skraidymui skirti vienas ar du vakarai, jų pasirodymą reikėtų vadinti nuostabiu gyvybės proveržiu.
Lašalai – nepilnos metamorfozės vabzdžiai, kurių Lietuvoje gyvena daugiau kaip 60 rūšių. Ypatinga jų biologijos savybė – trumpas suaugusių vabzdžių skraidymas. Matyt, ne be reikalo žmonės nuo seno juos vadina viendienėmis. Suaugėliai nesimaitina, ore linguodami šoka savo šokius, poruojasi, po to patelės į vandenį sudeda kiaušinėlius ir žūsta.
Sunku pasakyti, kiek patelių deda kiaušinėlius, tačiau iš bendro ore skraidančių vazbdžių kiekio tokia priederme turi galimybę pasinaudoti labai nežymi dalis. Bet kuriuo atveju, palikuonių lieka gausiai, vandenyje 1–2 metus besivystančiomis lervutėmis minta žuvys, joms tenka ir ypatinga „puota“, kai suaugę lašalai krinta ant vandens paviršiaus.
Ne mažiau lašalų skraidymas pamaitinta ir šikšnosparnius, paukščius, kurie po nakties renka šiuos vabzdelius, nukritusius ant žemės, šaligatvių.
Beje, taip masiškai skrydžiui kyla ne tik lašalai – pavasarį paupiais (kad ir Vilniuje prie Neries, Kaune prie Nemuno) ore plazda daugybė ankstyvių, gegužės mėnesį – skruzdėlių. Beveik kasmet jų pasirodymas kelia nuostabą, skubama klausti: ar tai tikrai dar niekada neregėtas įvykis?
Beje, skruzdėlių skraidymas gali būti ir vasarą, ypač po lietaus ar vėsių dienų staiga stojus šilumai – tada savo laikinais sparnais skruzdėlių patelės ir patinai ore šoka savo šokius, poruojasi, o po to krinta žemės, kur jų sparneliai nulūžta – daugiau jie jau nebus reikalingi. Kodėl šie vabzdžiai ritasi vienu metu?
Gamtoje klaidų nebūna, todėl drąsiai galima teigti, kad šių vabzdžių (jie yra labai prasti skrajūnai) ritimasis vienu metu leidžia saugiai poruotis. Jeigu tokio masinio skraidymo nebūtų, sunku pasakyti, ar patinėliai ir patelės kada nors susitiktų. Startą ritimuisi, kaip jau sakyta, duoda tam tikros oro sąlygos, kurias tos rūšies lašalai ar skruzdėlės „supranta“ vienodai.
Beje, kai kada vienu metu išsirita ir vabalų, ypač paprastųjų grambuolių, septyntaškių boružių suaugėliai. Kad tai vyksta, liudija Baltijos pajūryje stebimi ypač gausūs šių vabalų antplūdžiai. Žinoma, jie ritasi ne prie pat jūros, o toliau ir su palankiomis oro srovėm skrenda jūros link.
Vieną kartą po lietaus, vakare stojus smagiai šilumai, Vilniaus rajone, netoli Trakų Vokės stebėjau masinį paprastųjų grambuolių ritimąsi – nuo žemės į orą kilo tūkstančiai šių vabalų, o pakilusius iki pušelių viršūnių juos stvarstė čia besisukiojantys rudagalviai kirai. Bet kuriuo atveju, paukščiai jiems žalos nepadarė, nes vabalai vis kilo ir kilo.
Vasara į pasaulį visada palydi kur kas daugiau gyvybių, nei jų turėtų būti populiacijoje. Turint omenyje, kad vabzdžiais minta daug kitų gyvūnų, kad kiaušinėlius padės ne visos patelės, galų gale jų lieka tiek, kiek ir turi būti. Vadinasi, kitąmet vėl lauksime, kada vasarą iš upių pakils daugiamilijoniniai lašalų debesys, skraidys skruzdėlės ir kiti vabzdžiai.
