Šiandien visai nesistebime regėdami tokią ilgą dieną. Ji trunka 17 valandų 18 minučių, taigi – yra pačioje šviesos viršūnėje. Šeštadienio vakare šioje viršūnėje sužėruos mūsų laužai, švęsime Jonines ir vargu ar kalbėsime apie didįjį vasaros šviesos, bet ne pačios vasaros, lūžį. Taip, po Joninių praeis keletas dienų ir šviesa pradės tirpti. Na, o vasaros liko dar daug.
Šių metų vasara, be daugelio kitų ženklų, demonstruoja savo teisę gyventi ilgai. Todėl dabar negalime teigti, kad ji įpusėjo, kad išeina, kad vasara yra gera, ji bus dar ir pirmąją rugsėjo dekadą. Mes neturime teisės ją teisti. Pagaliau, jei ją ir turėtume, vasara darytų taip, kaip geriau jai pačiai. Kaip geriau gamtai.
Lietuvoje vis dažniau tariamas žodis „sausra“ – bandome prisiminti, kad buvo kas nors panašaus, gal 2005-aisiais? Tačiau turime pripažinti – tą gali pasakyti tik meteorologai, fiksuojantys ir mūsų išsaugantys visas mūsų klimato detales.
O jie liudija, kad panašios ankstyvos, būtent – ankstyvos, prasidėjusios pavasarį, sausros ir kaitros neregėta ilgiau kaip šimtmetį. Gali būti, kad karštų ir labai kaitrių vasarų būta daug. Bet tokios...
Didžiausias bėdas sausra atnešė ir neša ūkininkams, nuo jos kenčia net mažiausias kultūrinių augalų augynas. Daug kartų purenta, judinta žemė, ypač paviršinis dirvos sluoksnis, drėgmę praranda greičiausiai. Todėl jos poreikis čia didesnis.
Be lietaus jau nelaukiam ne tik labai gero derliaus, bet skaičiuojama, kad jis bus mažesnis perpus, galbūt dar labiau susitraukęs. Jei skaičiuotume gamtos derlių, kurį surenkame sau, vaizdas yra toks pat. Arba – dar prastesnis.
Tačiau pabrėžiame: taip kalbame apie uogas, grybus, kurių negalėsime susikrauti pintinėn. Kaip vasaros turtų dalybos vyksta gamtoje, ar jų liks tiems, kas to labiausiai nusipelnė?
Pavasarį regėjome puikų žydėjimą, tačiau kai ko, kad ir žemuogių, teks labai negausiai – jos tiesiog sudegė, išdžiūvo. Kerpšiliuose, nors ir gausios, bet smulkutės mėlynės, jų bus didesnių paraistėm, papelkiais. Tokiose vietose jų lesti susirinks strazdai, liepsnelės, tyliai ateis kutiniai ir tetervinai.
Grybų teks dar laukti – grybiena kol kas visai negyvybinga, todėl jos aktyvumo, kai paviršiun pakyla vaisiakūniai, o mūsų supratimu – tikri grybai, toli. Tiesa, gamtoje grybų naudotojų, be bestuburių gyvūnų, yra nedaug. Jie įdomesni tik mums.
Vabzdžių pasaulyje ši vasara palanki savo šiluma, net kaitra. Tačiau mitybos sąlygos jiems labai sudėtingos. Ypač tiems, kurie renka nektarą: žydėjimo laikas trumpėja, daug augalų peržydėjo labai greitai. Vabzdžiai, kurie savo jaunikliams turi sukaupti nektaro, galėjo to nepadaryti.
Beje, ir bitininkai nelaukia naujo medunešio – išsukę pirmąjį gausų pavasario medų, supranta, kad dar svarbu bitėms pačioms išgyventi, rasti maisto savo bitukams.
Tiesa, o kaip žydinčios liepos, ar jos pasidalins savo nektaru? Viską lems orai, nes net ir aktyviai žydinčios liepos būna medingos tik kas kelintus metus. Puikus liepų medunešis būna esant šiltam, bet gana drėgnam orui.
Ar nėra pavojaus, kad vabzdžių po tokios vasaros taps mažiau? Ko gero, tikrai ne. Kad dabar kai kurioms paukščių rūšims lesalo gali būti mažiau, tikėtina. Tačiau paukščiai jau atliko savo didžiuosius darbus, užaugino jauniklius. Dabar jie klajos, mokysis savarankiško gyvenimo.
Ypatingas šios vasaros bruožas – paukščiai nutilo labai anksti. Paprastai jų giesmes girdėdavome iki Joninių. Šiemet Joninės bus tylios. Teks mums patiems dainuoti, kad šventė atrodytų tikra, visus metus laukta švente.
Šį komentarą, matyt, galima būtų baigti, tačiau noriu priminti du dalykus: visų pirma, per Jonines būkite atsargūs su ugnimi, gerai pagalvokite, kur galima kurti laužus, o kur – nedera.
Ir dar – daug keliausite, važiuosite per Lietuvą. Važiuosite dieną ir naktį. Būkite atsargūs, ypač tamsiuoju paros metu. Žvėrys dabar gyvena labai aktyvų gyvenimą, jie gali bet kada išnirti kelyje. Tam turime būti pasiruošę.
