Šiaip „tikrą“ žiemą tokia sniego pluta paukščiams ir žvėrims būtų pražūtinga. Dabar boluojanti tik kai kur, ji nieko nelemia – lesalo ir maisto visiems gausu, guoliams vietą surasti paprasta. Žodžiu, žiema tokia, kokia galima džiaugtis
Tačiau juk gali būti ir kitaip, ir geriausias to įrodymas yra ne kas kita, o gamtininkų vedami, viską fiksuojantys užrašai. Visiems noriu pasiūlyti atsiversti ką tik atnaujinto Žuvinto biosferos rezervato tinklalapio rubriką „Gamtos dienoraštis“, kurioje yra įrašai, kad 2016 m. vasario 8 d. prie Kalniškės miško, taigi – netoli Žuvinto, stebėta parskridusi pirmoji gervių pora (šiemet apie tai nė nesvajojame). Kitą dieną gervės stebėtos ir Žuvinte, tądien ežero gylėse jau atsivėrė didokos properšos, kuriose plaukiojo gulbės, aplinkui skraidė paprastieji kirai. Vasario 14 d. Žuvinte prasidėjo dirvinių vieversių migracija, vasario 17 d. sugrįžo varnėnai, o properšose jau laikėsi apie 60 pilkųjų žąsų, didžiosios antys, klykuolės.
Tačiau yra buvę ir kitokių žiemų bei pavasarių. Štai atsiverčiau savo gamtos stebėjimo užrašus – 1980 m. o pavasarį pasitikau Žuvinte, tačiau vasarį apie šilumą ir migruojančius paukščius net nesvajojome. Beje, ne tik vasarį. Kas gi buvo tais metais?
1979-1980 metų žiema buvo ypatinga ir labai gili. Vasario pradžioje sniegas dar vis gilėjo, vasario 15 dieną nors ir švietė saulė, bet buvo labai gilus sniegas, vasario 18 d. sniegas paviršiuje padrėko, juo ropinėjo drugių meškučių vikšrai, straksėjo vorai. Tačiau po to vėl grįžo šaltis, vasario 25-ąją šernai galėjo keliauti tik išmintais takais, nes sniege jie tiesiog nugrimzdavo. Kovo 1 dieną dar snigo.
Kovo 10-ąją dar šliuožėme slidėmis, nes plikos žemės lopų nebuvo. Tądien smagiai giedojo šiaurinė pilkoji zylė ir lizde ir prie Pasodos (kur kadaise buvo eigulio sodyba) ore vartėsi krankliai, kurių lizdas dar buvo tuščias. Kovo 18 d. buvo 17 laipsnių šalčio, todėl spėjo užšalti naktį bebrų atverta eketė. Kovo 21 d. rytą sutikom su 20 laipsnių šalčiu, kovo 24-ąją buvo 16 laipsnių. Kovo 26-ąją miške rasti net 6 iš bado sulysę ir kritę šernai.
Tačiau kovo 27-ąją tais metais per vieną dieną įvyko lūžis – iš aukštai šviečianti saulutė niekais pavertė žiemos palikimą, sniegas tirpo tiesiog akyse. Giedojo į šiaurės rytus skrendantys ir dar nė lopelio plikos žemės nematantys vieversiai, varnėnai, Simne prie lizdų triūsė kovai. Kovo 28 stebėti pirmi šiaurėn skubantys gandrai, o kovo 30-ąją jau traukė žąsys, ežere virš ledo laukų suko rudagalviai kirai, buvo stebėtos didžiosios kuolingos, perkūno oželiai.
Štai kokie kontrastai. Galima būtų sakyti, kad tai įvyko gana seniai, tačiau mes galime abejoti savimi, tik ne žiema. Ji pati pasirinks, kada metas išeiti ir užleisti vietą pavasariui. Būtų gerai, kad jūsų užrašuose šie procesai būtų aprašyti...
