Šiaip žalčialunkis – labai anksti pavasarį pražystantis krūmas. Seniau išleistose knygose net neminima, kad jis gali žydėti kitu metų laiku, tuo labiau – žiemos pradžioje. Tačiau žiemos tada, matyt, būdavo kitokios.
Gruodžio 10-oji, sekmadienis. Vienas laipsnis šaltuko, šiek tiek sidabruoja žolė, ant balučių plonas ledelis. Taip viskas atrodė Vilniuje ir netoli jo. Ropėjos miškuose, kurie yra pakeliui į Varėną, vaizdai buvo tokie patys. Tiesa, upeliukai čiurlena laisvi, o prie vieno jų, Žvirgždės, skubančios į Merkį, žinojau augantį mano ūgio žalčialunkį. Jis žydėjo 2015 m. gruodį, žydėjo pernai. Jį laikau geriausiu rodikliu. Beje, prieš keletą dienų prie Kauno marių, Dubravos arboretume, jo vedėja Valerija Baronienė parodė auginamus du paprastojo žalčialunkio krūmus, kurių pumpurai buvo išbrinkę lyg kovo gale, o keli – jau praplyšę ir išskleidę žiedus.
Šįkart mano pažįstamas žalčialunkis atrodė dar labai žiemiškai: jo pumpurai žali, nors ir pabrinkę, bet dar nepasiruošę plyšti. Visas medelis (jis taip ir atrodo – medelis su keliomis šakomis) galėjo didžiuotis vieninteliu žiedu. Galima guostis, kad iki Kalėdų yra dar dvi savaitės, kad žalčialunkis spės išskleisti daugiau žiedų, nes orai nebus labai žiemiški.
Tačiau dar reikia pasakyti pora žodžių apie patį žalčialunkį: jis yra nuodingas! Visas! Žievė, mediena, lapai, vaisiai ir net žiedai. Todėl radę neskinkite, neraukite, neneškite namo, nerizikuokite savo ir savo artimųjų sveikata.
Ar jūs pažinsite žalčialunkį gamtoje? Jei jis nežydės, galbūt jo neatskirsite nuo kitų krūmelių. Lygi šviesiai rusva žievė, retos šakos... smailaviršūniai pumpurai... Tačiau pasirodo, kad net žydinčius juos mato labai nedaug kas. Galėtume sakyti: gal ir gerai, taip visi yra saugesni. Tačiau gali būti, kad mes jau atpratome ką nors pamatyti gamtoje. Tuo labiau, kad nei anksti pavasarį, nei Kalėdų metą daugiau žydinčių krūmų mūsų gamtoje nebūna. Tik žalčialunkis.
