Kol kažkas ieško būdų kovoti su piktžolėmis, kiti džiaugiasi jas regėdami – juk daugelis jų gražios, spalvingos, įmantrių formų. Maža to, piktžolė rugiagėlė yra vienas iš Europos Sąjungos simbolių, lenkai savo atlapą puošia purpurine aguona. Tiesa, tokiomis grožybėmis gali džiaugtis ne visi – štai danai iš savo laukų seniai išgujo bet kokius nesėjamus ir sau nenaudingus augalus. Sėjomaina ir laukų priežiūra (paprastai kalbant – augalų apsaugos priemonių, pesticidų naudojimas) gerokai sumažino dalies Europos žemių biologinę įvairovę. Kai kurios piktžolėmis apšauktos augalų rūšys ten jau išnyko arba tik retkarčiais surandamos dirvonuose ar dykvietėse.
Mūsų laukai vasaros viduryje atrodo dailiai, nes juose vešliai žydi bent keleto ar keliolikos rūšių piktžolėmis vadinami augalai. Jų žydėjimas trunka visą vasarą, o tame galima įžvelgti savotišką šių rūšių išlikimo strategijos akcentą – taip užtikrinama sėklų branda ir garantuojamas ne tik jų išbarstymas. Ankstyvesnių žiedų užmegztos sėklos pasėjamos vietoje, o vėliausios subręsta ir būna iškuliamos kartu su javais. Jos keliaus į sandėlius, byrės pakelėse, pakiemiuose, po grūdų valymo bus vežiojamos ir netyčia barstomos toliau. Žinoma, jos išliks ne visur, bet savo neįtikėtina gausa užtikrins spartų savo rūšies plitimą. Tokios, visų pirma, yra visą vasarą ryškiai raudonuojančios dirvinės aguonos, kurių apstu Rytų Lietuvoje, bet nematyti Suvalkijoje. Smiltyninės aguonėlės mažaūgės, gležnais ryškiais raudonais žiedais kur kas retesnės ir joms reikia ne bet ko, o tikro smėlyno.
Nors rugiagėlės pinamos į vainikus, skinamos puokštėms, tačiau ūkininkai jų mėlynavimo žiemkenčiuose nelabai mėgsta. Tiesa, jos nėra tokios nelaukiamos, kaip dirvinės raugės – sakytum, reto grožio piktžolės, kurios rausvais žiedais linguoja rugiuose tik ten, kur ūkininkaujama be dažno purškimo. Iki 60–70 centimetrų aukščio raugių stiebas šakojasi, o ant plaukuotų ilgų jo stiebelių supasi pavieniai stambūs žiedai. Raugė be galo reta, dar neseniai botanikai nustebdavo ir apsidžiaugdavo suradę nors vieną šį augalą. Prieš 25 metus Rytų Lietuvoje jų pradėjome aptikti vis dažniau, ir gamtininkai apsidžiaugė: neišnyko...
Rūšis buvo įrašyta į raudonąją knygą. Tačiau kaip saugoti rūšį, kuriai nesukursi nei draustinio, nei rezervato, pagaliau – javų lauko, kur jos auga, nepaskelbsi išskirtinės vertės biotopu. Tiesą sakant, ši rūšis auga ne paties geriausio ūkininko lauke. Sakytum, tegul sau ir auga – negi gaila, žemės visiems pakaks. Tačiau prisiminiau savo tėtės, dar tarpukario laikų ūkininko, perspėjimą: atsargiai su rauge, ji pavojinga. Paklausite – kuo? Pasirodo, šio augalo sėklos turi gliukozidų, didesnis jų kiekis duonoje gali būti ūmaus apsinuodijimo priežastimi. Taigi, tada, kai raugių buvo daug ir javų grūdus nepavykdavo gerai išvalyti nuo jų sėklelių, sumaltos su rugiais ar kviečiais jos tapdavo pavojingos sveikatai.
Javų laukuose dažnos trispalvės ir dirvinės našlaitės, pelėžirniai, dirviniai vijokliai ir patvorinės vynioklės, dirvinės čiužutės. Atrodo, kad daugelio jų net nelaikome tikromis piktžolėmis ir veikiau suprantame kaip įprastus mūsų krašto augalus. Būtų gaila, jeigu jų neliktų ne tik bitėms, bet ir mums.