Kur jau ten vilkstinės, nešikų voros ir alinančios kelionės?
Safario vardą Europoje gana greitai pasisavino įvairūs gyvūnų parkai, kurių teritorijose žvėrys vaikštinėja „laisvi“, o į juos žiūrėti galima iš savo automobilio. Vėliau atsirado fotosafariai, keitę medžioklę. Dabar vis dažniau safariu pavadinama paprasta išvyka į gamtą. Ne pas liūtus, ne į Afriką, o į savo mišką...
Safarių organizatoriai bet kokį safario variantą dangsto liūtais ir žirafomis – jei netikite, raskite jų logotipą be šių žvėrių. Tačiau ar jos gali būti kitokios? Sakykime – kelionė, kurioje rasime ir pamatysime daugybę žydinčių orchidėjų. Arba stebėsime paukščius, grožėsimės drugių debesimis... Pagaliau – jeigu panersime po vandeniu ir visai taikiai apsilankysime žuvų, vėžių ir vandens augalų karalystėje?
Tai nėra nauja – povandeniai safariai. Pasaulyje dar nuo kapitono Kusto laikų mėgėjų iš arti pamatyti žydrojo pasaulio gyventojus vis gausėja. Būna ramesnių metų, būna pakilimų – reikia pripažinti, kad jie, mėgėjai entuziastai, padarė daugybę vandenynų faunos atradimų. Kodėl jie, o ne garbieji mokslininkai? Labai paprastai: jų yra daug, be to – daugelio profesinis pasiruošimas yra labai aukštas. Jų niekas nevertė to daryti, nesaistė programomis ir biudžetais. Jie ruošėsi, mokėsi, pagaliau – suradę filmavo, fotografavo, rinko pavyzdžius ir savo atradimais dalinosi su mokslininkais, iš jų nelaukdami to paties.
Taigi, pasaulinis vandenynas, daug didesnis už sausumą, siūlo sunkiai aprėpiamas galimybes pažinti jo pasaulį. O kur dar gėlieji vandenys, atviri safariams? Ar tai realu – kitaip naudoti vandenų gyvajį pasaulį, nardyti ne su žeberklais, o su fotoaparatais, kino kameromis ar povandeninėmis knygomis, leidžiančiomis jį pažinti. Kokios yra tokių safarių realijos ir pasaulinės tendencijos?
Apie povandeninius safarius labai tinka paklausti Gamtos tyrimų centro mokslininkę dr. Astą Audzijonytę, kuri jau nemažai metų dirba su povandeninių nardytojų savanorių surinkta stebėjimų medžiaga. Štai trumpas jos atsakymas apie nardymo tendencijas ir mastus...
Taigi, pasaulinis vandenynas, daug didesnis už sausumą, siūlo sunkiai aprėpiamas galimybes pažinti jo pasaulį.
„Per pastarąjį dešimtmetį povandeniniai stebėjimai įgijo neįtikėtiną pagreitį ir iš esmės keičia mūsų žinias bei supratimą apie vandens ekosistemas. Iš dalies tą įtakojo sparčiai augantis nardymo tik su nardymo vamzdeliu populiarumas, iš dalies naujos technologijos ir galimybės savanoriams prisidėti prie „piliečių mokslo“, taip pat ir augantis povandeninio pasaulio populiarumas. Realybė tokia: kuo daugiau mes žinome ir pamatome, kuo daugiau padarome netikėtų atradimų, tuo labiau kyla noras dar kažką sužinoti ir atrasti. Viena didžiausių pasaulyje vykdomų povandeninių stebėjimų programų yra Reef Life Survey (https://reeflifesurvey.com/), kurioje dalyvauja šimtai savanorių ir atliekta tūkstančius tyrimų. Šių tyrimų dėka jau paskelbta daugybė mokslinių straipsnių, kurie atskleidžia didžiulę žmogaus įtaką jūros pakrantėms ir žuvims, taip pat – jūrų saugomų teritorijų svarbą.
Aš pati šių tyrimų duomenis naudojau vertindama tendenciją, kaip temperatūra ir klimato atšilimas gali įtakoti žuvų dydžius. Dirbant šį darbą teko daug bendrauti su kolegomis, kurie, atrodo, daugiau laiko praleidžia po vandeniu, nei ore. Jiems povandeninis pasaulis yra kaip kalnai – jei kartą jį pamatei ir jis tavo sužavėjo, tai jau ramybės nebus, vis norėsis grįžti atgal. Mes norime skristi į kitas planetas ir žavimės mokslo fantastika, kai tuo tarpu visiškai kitas ir beveik nepažįstamas pasaulis yra šalia. Įdomu paklausyti istorijų apie susitikimus su rykliais ir jūrų gyvatėmis. Kadangi saugumo sumetimais dažniausiai nardoma dviese, dauguma narų sako, jog ryklių jie patys paprastai nemato, o juos stebi jų nardymo kolegos.
Paprastai rykliai ramiai sau praplaukia pro šalį, kol narai užsiėmę registruoja ar fotografuoja žuvis. O jūrų gyvatės – šiek tiek kitas reikalas, nes jos tokios smalsios. Jei jau pamatė narą, iš karto atplaukia pažiūrėti, kas čia vyksta. Kartais jos apsiveja apie koją, ir nardant tropikų vandenyse tik su trumpu kostiumu, galima jausti, kaip jų liežuvis liečiasi prie odos. Man atrodo, čia tokie susitikimai skirti tik patyrusiems ir gan šaltų nervų nardytojams. Žinoma, jūrų gyvatės žmonių nepuola, joms tai per didelis grobis. Bet netyčia užgautai, prispaustai gyvatei galvon gali šauti nežinia kas... Primenu, jos labai nuodingos.
Taigi, nors koraliniai rifai ir labai egzotiški, viskas gyvenime turi savo kainą. O Lietuvos upėse ir ežeruose nei ryklių nei gyvačių saugotis nereikia. Reikia tik vamzdelio, specialių akinių ir (jei vasara) – plono neopreno nardymo kostiumo. Reikia povandeninio fotoparato ir specialaus neperšlampamo dėklo išmaniam telefonui. Pamatyti povandeninį pasaulį verta kiekvienam, bet jei tuo pačiu dar galima prisidėti prie mokslinių tyrimų, tai išvis puiku. Stebėtas žuvis ir kitus vandens gyvius galima registruoti ir informacija dalintis su mokslininkais – juk taip prisidedama prie atradimų, naujų ir retų rūšių registravimo. Ne mažiau svarbus didžiųjų žuvų aptikimas, populiacijos vertinimas bet kuriame šalies vandens telkinyje, kartais esančiame visai greta mūsų namų.“
O Lietuvos upėse ir ežeruose nei ryklių nei gyvačių saugotis nereikia.
Kalbant apie povandeninius susitikimus su žuvimis ir kitais gyvūnais, vaizduojamasi nardymai tik egzotiškose jūros – Raudonojoje jūroje, prie Didžiojo barjerinio rifo. O kur dar Indijos vandenyno jūros, kur... Taigi, o kur Lietuva, kurioje yra tiek skaidrių ežerų, gėlų upių ir – Baltija?
Saulius Kirvela – fotografas, aplankęs nemažai jūrų, nardęs jose, grožėjęsis jų pasauliu ir jį fotografavęs, gražiausius vaizdus rado Lietuvos vandenyse... Atsiverčiau 2007 m. „Šviesos“ leidyklos išleistą jo albumą „Šviesa tyloje“, į kurią meistras sudėjo tik mažą savo povandeninės fotografijos darbų dalį. Kaip smagiai žaidžia šviesa, kaip nelauktai atsiveria nedažnam mūsų regimas pasaulis...
Sauliaus Kirvelos pažintys su povandeniniu pasauliu tokios senos, kad jis tikrai galėjo apie jas parašyti knygą. Todėl paklaustas patarimų į paprastą klausimą – ar Lietuvos vidaus vandenyse įmanoma organizuoti žuvų stebėjimo safarius, jis atsakė tokia informacijos gausa, kuri netilptų į šį straispnį.
„Taip, galima! – toks nardytojo, fotografo povandenininko atsakymas. – Nes žuvų turime daug, jos gražios, tikros laukinukės…“ Apie tokių safarių organizavimo galimybes sužinosime vėliau, o dabar – apie mūsų vandenis ir Sauliaus Kirvelos nardymo juose patirtis.
Visų pirma – Baltija. Po daugelio regėtų jūrų, jos vanduo tikrai neatrodo toks skaidrus – kartais nutinka ir taip, kad srovės atneša „praregimo“ vandens, tada galima fotografuoti. Stebėjimui, žinoma, tinka ir drumstesnis vanduo. Ką tikrai pamatysime jūroje? Plekšnes, otus, gyvavedes vėgėles, vieną kitą ungurį, menkę. Įdomesnis jūrinių bei gėlavandenių žuvų pasaulis ten, kur priešais Palangą atsiveria akmenuotas dugnas. Tiesa, kiekvienas nardytojas turi savo mėgiamas vietas, tad gali žinoti ir dar įdomesnių žuvų buveinių.
Sauliaus Kirvelos mėgiamiausi – Lietuvos ežerai, kuriuose skaidrumas įvairus, o matomumas, jo žodžiais, „nuo 10 centimetrų iki 25 metrų“. Tiesa, taip skaidru būna ne vasarą, o žiemos gale.
Norint pamatyti kuo daugiau įvairesnių žuvų, tinka visi metų laikai, diena ir naktis. Saulius iš savo patirties žino, kad naktį, neriant su žibintu, kai kurioms žuvims šviesa kelia stresą. Tačiau žiūrėk, šviesos plote lydeka susiruošia medžioti, tikrosios naktinės rūšys
ungurys ar vėgėlė nesidomi žmonėmis, o dieną aktyvios žuvys miega, jas galima paleisti ranka.
Dieną žuvys baikštesnės, ypač ešeriai. Tačiau būtent dieną jos yra gražiausios. O kaip žuvys reaguoja į žmogų? Prie jų plaukti reikia iš lėto, nedarant staigių judesių, tykoti, ir sėkmė garantuota.
Saulius Kirvela sako, kad upėse žuvys yra jaukesnės, drąsesnės. Tiesa, čia gal nebūna taip skaidru, bet tik upėse galima pamatyti kiršlius, retuosius ūsorius, upėtakius...
Ar Lietuvoje įmanomas tokių žuvų stebėjimo safarių organizavimas? Saulius mano, kad taip. Žinoma, jo dalyviams nederėtų tikėtis egzotikos... juk tai mūsų, vietinės žuvys. Tačiau jas pažįstame mažai, todėl bet kuris panėrimas su geru instruktoriumi yra vertingas. Viskas nuo ko nors prasideda...
