Nedaug būtų trukę, kad jį sutiktume taip ir nepamatę žiemos – vienai jos pusei neskyrę nieko, kitai – pasilikę nežinią. Tačiau pirmoji sausio dekada, nors labai trumpam, mus sugrąžino realybėn, pasuko šalčio ir mes patikėjome, kad iš Lietuvos žiema dar neišėjo. Stojus šalčiui, kai kur siekusiam 25 ar net 28 laipsnius, visi susitelkė, prisiminė šiltus drabužius, kurių seniai nenešiojo, dar sykį išmoko, kaip per šalčius užvesti automobilį. Gamtoje šaltis neturėjo tapti naujiena, nors...
Šiek tiek neramu žinant, kad kai kurie augalai (ne dekoratyviniai ir kultūriniai, o laukiniai) buvo sutrikę ir pradėję brandinti pumpurus (jei taip buvo iš tikrųjų, jie tikrai buvo pažeisti). Kultūriniams augalams, apgautiems švelnių gruodžio orų, netektys gali būti didesnės – tą pamatysime išaušus pavasariui.
Kad ir kokie orai būtų, gyvūnams lyg ir viskas paprasta: žiemai jie pasiruošę, turi šiltus pūkinius kailius ir plunksnas. Tiesa, mes negalime pamiršti, kad žiema gamtoje yra tikrasis atrankos vykdytojas, ji privalo išrankioti tuos, kurie silpnesni, kuriems išlikti ir dalyvauti giminės pratęsime nelemta.
Žmonėms tai gali atrodyti žiauru, bet taip manome tik mes. Gamtoje nėra žiaurių gyvūnų, iš esmės – nieko žiauraus, o plėšrumas ten – ne būdo apibrėžimas, o mitybos rūšies išaiškinimas. Taigi žiema daro tai, kas privalu jai, o kaip tai atrodo mums, gamtai visai nesvarbu.
Šaltis pakeitė daug ką – visų pirma, prie mūsų namų sušaukė paukščius. Ir ne tik į lesyklas. Prie šermukšnių, jau gerokai nubarsčiusių savo vaisiukus, suplūdo smilginiai strazdai ir iš šiaurės atskridę svirbelių pulkai. Išalkę, šalčio spaudžiami paukščiai plėšė nuo šakų šermukšnius ir skubiai lesė – naktys dar ilgos, per dieną reikia sukaupti daug energijos, o jos gausi tik maitindamasis. Svirbelių laukėme nuo rudens, kai kur jie buvo stebėti, kitur – visai nematyti. Šaltis viską sustatė į vietas.
Taigi svirbeliai, sakytum, laukė tokios žiemos. O kaip ji atrodo mums? Sakyčiau – keistas klausimas. Tačiau ką jau padarysi, mes, žmonės, tokie. Išgąsdinti trumpo stipraus speigo, mes suklusome: o ką, jeigu iki kovo vidurio bus taip? Iš karto galime visus nuraminti – žiemos dar regėsime, galbūt vieną ar du kartus sugrįš ne tik šaltukas, bet ir sniegas, pūgos, bet žiema nebus ilga ir sunki.
Turėtume žinoti, kad po pusiaužiemio saulė (o, kad tik ji dažniau šviestų) pradeda daryti didžiuosius savo darbus, tad dienomis, net esant šaltukui, jaukiau, smagiau akims. Naktys po giedros dienos gali būti gerokai šaltos, braškančios. Saulė labiausiai skatina staigius pokyčius, permainas.
Tačiau jei nebus ir jos, žinosime, kad vasaris jau neš pietvakarių srautus, atodrėkius. Ar šiemet žiema baigsis sausio gale, to tvirtinti dar negalima. Tačiau vargu ar jai pakaks jėgų ilgiau kaip iki kovo pradžios. Taigi žiemos nėra ko bijoti, bet ją gerbti privaloma – kas žino, ką ji atneš net ir tada, kai to nelaukiame...
Kad ir kokie orai būtų, gyvūnams lyg ir viskas paprasta: žiemai jie pasiruošę, turi šiltus pūkinius kailius ir plunksnas.
Kartais imu ir pagalvoju: keistai tas pasaulis sudėliotas, o mes labai užmaršūs. Štai mano vaikystėje žiemą visi regėdavome kurapkas, kalbėdavome, tardavomės, kaip joms padėti. Dabar apie jas niekas nekalba, sakytum – nei jos gamtoje egzistuoja, nei jomis rūpintis reikia...
Egzistuoja, o kaipgi! Gal tik mes mažiau pastabūs. Na, žinoma, kurapkų pulkeliai retesni. Prisipažinsiu – apie kurapkas dabar kalbėti paakino profesorius Stasys Juknevičius. Paskambino ir pasakė: „Štai apie pilkąsias papūgas kalbate, graudinate, kad jų tokia liūdna būklė. O kur mūsų kurapkos? Kalbėkite apie jas...“
Tad ir kalbame... Dabar mums turi rūpėti kiekvienas žiemojantis jų pulkelis. Jeigu jis apsistojo netoli jūsų namų, būtinai pasirūpinkite, kad jam būtų saugu, kad aplink nešmirinėtų katės, kad paukščiai turėtų lesalo. Sniego dar nedaug, kurapkos nesunkiai pasiekia želmenis ir pliką žemę. Tačiau mes norime, kad joms būtų vis geriau.
Globos reikia visiems. Mes apytikriai žinome ar spėjame, kad mūsų lesyklose apsilanko apytikriai vienas procentas žiemojančių paukščių. Tiesa, taip galvojame apie tuos, kurie potencialiai gali domėtis mūsų pagalba. Tačiau yra ir tokių, kurie žiemoja nelaukdami iš mūsų globos arba to reikia tik mažai jų daliai.
Tokie yra vandens paukščiai. Ir nors didžiosios antys, gulbės nebylės laukia lesalo, kitos rūšys mūsų pagalba visai nesidomi. Taip jau nutinka, kad mes stebimės atokiame neužšalusiame upelyje išvydę žiemojančius didžiuosius dančiasnapius, Nemune – didelius pulkus ančių klykuolių, jūroje – daug ančių nuodėgulių. Kiek jų lieka pas mus, ar kas nors žino šiuos skaičius?
Beje, turime perspėti dėl ledo storio ir kitus pavojus – niekada nerizikuokite, neikite ledu jums nežinomose vietose. Taip pat visada įvertinkite tai, ką matote ir neskubėkite... Ir dar – skatiname pamąstyti prieš pranešant apie tariamai prie ledo prišalusius paukščius – antis, gulbes. Pirmasis šios žiemos tikras šaltis pakeitė gamtines sąlygas, atėmė iš paukščių atviro vandens plotus. Žinoma, ir lesalą, ir saugumą.
Vandens paukščiai iš tikrųjų turėjo išskristi seniai, bet žiema sumaišė jų planus. Dabar apsispręsti reikia greitai, o tai pavyksta ne visiems. Štai daug kur ant ledo liko lūkuriuoti gulbės – jos dar tiki, kad ledas ištirps ir ateis žmonės jų lesinti. Tačiau žmonėms šalta, jie neturi laiko...
Tie, kas turi laiko, kupini nerimo: o kas, jei likusios gulbės prišalo prie ledo? Todėl nemažai stebėtojų skambina aplinkos apsaugos pareigūnams ir tvirtina, kad taip ir atsitiko, kad gulbės yra prišalusios, kad jas būtina kuo skubiau gelbėti. Įtikinėjimai, kad nereikia nieko daryti ir geriau leisti paukščiams patiems apsispręsti, paprastai nesulaukia pritarimo.
Jūs jau žinote, kas būna toliau: atskuba gyvosios gamtos inspektoriai ar gyvūnų globėjai, rizikuodami gyvybe eina ant ledo, o gulbės pakyla ir nuskrenda arba pėsčios pasitraukia kuo toliau nuo žmonių. Koks rezultatas? Jokio. Tik panaudotas transportas, užimti pareigūnai.
Štai todėl norime paprašyti visų, iki šiol globojusių ir maitinusių gulbes, – jeigu jos lūkuriuoja ant ledo, neskubėkite skambinti ir skelbti apie prišalusius bejėgius paukščius. Jie tikriausiai yra sveiki. Tuo įsitikinti galite jiems nuo kranto pasiūlę batono. Skambinti gelbėtojams ir bendruoju pagalbos telefonu 112, kad praneštumėte apie gulbes, reikėtų tik pastebėjus sužalotus, tikrai prie ledo prišalusius (tai įvyksta labai retai) paukščius. Taip mes tikrai padėsime sparnuočiams, o specialistus apsaugosime nuo nereikalingų laiko ir materialinių sąnaudų.
Taigi, šiandien tiek daug kalbėjome apie paukščius, tuo lyg ir neigdami žiemą. Ar mes jos bijome? Žinoma – ne. Kodėl mums jos bijoti?
