Šiandien jau galime lenkti pirštus, skaičiuoti ir vertinti gandrų vasarą. Iš esmės, šių metų sezonas jiems buvo visai palankus, nežiūrint atsakingiausiu jauniklių auginimo metu vyravusios sausros. Atrodo, kad vabzdžių, kurie sudaro didžiąją gandrų raciono dalį, pakako, tad lizduose sėkmingai augo po 2–3 gandriukus. Tiesa, kaip ir kasmet, būta netikėtų jauniklių žūčių, kitur nukentėjo (beje, ne nuo karščio ar sausros) suaugę gandrai. Atrodo, kad ši vasara gandrams buvo gana sėkminga, nors jų populiacija nepasipildė dideliu jauniklių kiekiu. Jo reikia, kad populiacija būtų „išlyginta“, kad taip būtų kompensuojamos netektys.
Jų daugiausiai patiriama žiemavietėse ir kelionių į jas ir iš jų metu. Po gandrams pražūtingų septintojo ir aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečių, kai buvo sausinamos šlapios pievos, pelkės, tiesinami upeliai, griaunamos senos šių paukščių apgyventos sodybos, jų populiacija vėl tapo gausesnė, apie 2000 metus pasiekė savo aukštumą (20 000 perinčių porų). Tačiau dabar vykstantys procesai, deja, neužtikrina optimistinės baltųjų gandrų ateities. Kas vyksta?
Visų pirma, daug kur pradėjus naikinti orines elektros perdavimo linijas ir šalinant stulpus, paukščiai netenka potencialių vietų lizdų sukimui. Tiesa, su senais lizdais palikti pavieniai stulpai saugomi, tačiau jie nėra ilgaamžiai. Ne visi žmonės pageidauja, kad gandrai suktų lizdus ant jų namų stogų, o medžiuose lizdų pagrindus ruošia tik nedaugelis sodybų savininkų. Prieš 30–40 metų vykęs labai spartus gandrų „persikraustymas“ ant elektros linijų stulpų išgyvena dar vieną etapą – paukščiams teks ieškoti naujų perėjimo vietų.
Ne mažiau svarbi problema – lesalo gausa: didėjant monokultūrų plotams, paukščiai daug kur negali rasti tiek maisto, kad jo pakaktų jiems patiems ir jaunikliams. Yra dar viena svarbi paskutiniojo dešimtmečio naujovė, kurios ignoruoti jau neįmanoma – mechanizuotas pievų šienavimas. Greitaeigės šienapjovės sunaikina iš esmės visus vabzdžius ir varliagyvius, tad gandrams nušienautuose plotuose lesalo nelieka, labai mažai jo randasi ir augant atolui. Jeigu pievos taip šienaujamos bent porą kartų per vasarą, tokio naikinimo pasekmių negalima nepajausti.
Lesalo gausa koreguoja gandrų kelionės maršrutus ir skrydžio tempą. Pakeliui jiems vis dažniau tenka ieškoti sąvartynų, žuvininkystės tvenkinių, o jų nesant – be lesalo skristi gana ilgus atstumus. Mūsų gandrai žiemoja Afrikoje – nuo šiaurinių jos regionų iki pat Pietų Afrikos Respublikos, taigi – kelias jiems skirtingas, jį įveikti laiko taip pat pareikalaujama nevienodai.
Šiandien ne visiems pavyks stebėti gandrus ir jiems pamoti, palinkėti gero kelio. Tačiau mes nors mintyse galime tą daryti, linkėdami, kad ir kur nors toli skrendantys mūsų gandrai būtų laimingi ir saugūs. Kas žino – o gal sušmėžuos iš šiaurės lekiantis vėluojančių baltųjų gandrų pulkas? Juk taip neretai būna.
