Pirmąjį šio pavasario gandrą netoli Alovės Alytaus rajone kompozitorius ir paukščių draugas Alvydas Jagelevičius stebėjo kovo 3-iąją, Suvalkijoje jie jau plasnojo po savaitės. Dabar turėtų būti visur – nors ir ne pulkais, bet regimi, matomi laukuose ir savo lizduose.
Baltasis gandras – mūsų nacionalinis paukštis, juo išrinktas daugiau kaip prieš 50 metų. Tačiau žmonių draugystė su gandrais Lietuvoje užsimezgė seniai. Labai gražiai apie tai rašo profesorius Tadas Ivanauskas: „... tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad jam čia nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į po juo triūsiančius žmones.“
Gandrų sugrįžimas pavasarį yra gana mįslingas. Lietuvos gandrai iš savo žiemaviečių Afrikoje skristi pakyla sausio gale ar vasario pradžioje. Rudenį į žiemojimo vietas jie keliauja du su puse mėnesio, o pavasarinė jų migracija daug spartesnė, sugrįžti pakanka pusantro mėnesio. Per keletą paskutinių dešimtmečių baltųjų gandrų poilsio vietos pasikeitė, dalis jų žiemą praleidžia šiaurinėje Afrikos dalyje ar Europos pietuose, Ispanijoje.
Gandrų sugrįžimas pavasarį yra gana mįslingas. Lietuvos gandrai iš savo žiemaviečių Afrikoje skristi pakyla sausio gale ar vasario pradžioje.
Gandrų migracijos keliams tirti pasitarnavo danų mokytojo Mortenseno išrastas žiedavimo metodas. Žinoma, jis labai neefektyvus, tačiau per pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius buvo sužinota, kur žiemoja gandrai, kokiais keliais lekia.
Dabar tyrimo metodai kitokie. Labai iliustratyvi yra vienos žinomos gandrų poros istorija. Šie gandrai perėjo Saksonijoje (Vokietija), Loburgo kaime. Gandrienei Princesei mokslininkai 1994 metais pritvirtino siųstuvėlį, kurio buvo galima stebėti kasdieninį jos judėjimą. Stebint buvo išaiškinta, kad 2 kartus ji žiemojo Afrikos centre, prie Viktorijos ežero.
Tris kartus Princesė pasirinko ilgesnį kelią ir žiemojo pačiuose Afrikos pietuose, prie Kapo pusiasalio. Toks skrydis iki žiemaviečių – apie 11000 kilometrų. Paskutinius 2 metus Princesės poros partneris buvo taip pat siųstuvėliu paženklintas gandras Jonas.
Tačiau, skirtingai nuo Princesės, jis žiemoti skrisdavo į pietinę Ispaniją, vos 2500 kilometrų nuo namų. Šių gandrų žiemavietės buvo toli viena nuo kitos, todėl 2003 metais Jonas į savo lizdą sugrįžo kovo pirmą dieną, o Princesė iš savo žiemojimo vietos Pietų Afrikoje pakilo tik kovo 2 dieną ir sugrįžo jau balandį. Tiesa, Lietuvos ir Vokietijos gandrų keliai skirtingi, tačiau šis pavyzdys daug ką gali pasakyti ir apie mūsų paukščius.
Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai gyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas – sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį. Ypač gražu regėti juos susiglaudusius, vienas kitam snapais tvarkančius plunksnas.
Nuo pirmosios dienos gandrai snapais vis pataiso senas lizde buvusias šakas, o vėliau, orams šylant, puola dirbti – į lizdus tempia šakas, žagarus, velėnas, sausą žolę, o dažnai – surastus skudurus, plastikines atliekas.
Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas – sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario.
Gandrams grįžtant dažnai pamatome, kad jų lizdai, esantys mūsų sodybose ar prie jų sukiužę, pasvirę, apaugę šakomis. Todėl būtina iš karto, dar iki Velykų, atlikti svarbius darbus – sutvirtinti lizdus, jei reikia – pakeisti jų pagrindus.
Dabar pats geriausias metas kelti visai naujus lizdus ten, kur yra tvirtas medis, tinkamas stogas. Gandro lizdui netinka trapios tuopos ir kiti neilgaamžiai, lengvai lūžtantys medžiai. Lizdas keliamas pietinėje medžio kamieno pusėje, ant šakos ar šakų taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi į savo namus. Lizdui galima įkasti ir 7–8 metrų aukščio stulpą, tačiau jis neturėtų būti medinis. Tam geriau tinka gelžbetoninis stulpas su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.
Jeigu prieš 50–60 metų didžioji visų lizdų dalis buvo susukta ant žmogaus iškeltų pagrindų, tai apie 1980–1985 metus daugiausiai gandralizdžių buvo susukta ant elektros ir telefono stulpų, vandentiekio bokštų, mažiau – medžiuose ir ant pastatų stogų.
Apie 1990–1995 metus, nykstant vandentiekio bokštams, paukščiai persikėlė ant elektros stulpų. Šiuo metu ant elektros stulpų peri daugiau kaip pusė visų Lietuvos gandrų (šalyje peri apie 20 000 porų), iš jų bent 4 000 jau „pakelti“ ir saugūs.
