Net geltonais žiedais šakas žemėn svarinančios liepos savo saldžiu kvepėjimu negali atpirkti tokios jaunos vasaros netekties. Tačiau ar jūs nepasigesite dar kai ko – dailiųjų vabalų skraidymo, jų romaus ropinėjimo žieduose?
Vabalų pasaulis Lietuvoje – pats įvairiausias, labai turtingas, dabar rasta daugiau kaip 3500 rūšių, ir tai dar ne viskas. Kuo daugiau tyrėjų gilinsis į jų pasaulį, tuo daugiau rūšių bus surasta ir apie jas sužinota. Mums beliks laukti ne mokslinių suvestinių, o paprasto, suprantamo pristatymo ir paaiškinimo, ką kiekviena jų grupė gali, kuo ypatinga. Taip mes gal gausime ir labiausiai rūpimą atsakymą – o kuo jie mums gali būti pavojingi?
Jeigu rūpėtų tik tai, visą gamtą galima būtų paversti savo priešais. Tačiau tokia filosofija niekur nenuves. Geriau visur žvalgytis ko nors gero ir gražaus. Mes nuo pavasario kalbame apie grambuolius, apie jų antplūdį, tačiau nepasidžiaugiame, kad jų giminėje yra tokių gražių vabalų, kurie vasarą sukuria malonių susitikimų.
Tik pažiūrėkite – jau byrančiuose bijūnų žieduose juda auksavabaliai. Seniau paprastąjį auksavabalį, gana stambų, 2 centimetrų ilgio žvilgantį vabalą mes vadindavome bronzinuku. Jis toks lėtas, net skrisdamas niekur neskuba. Tačiau taip tik atrodo – jis visą laiką juda. Jam kelią pasako kvapai – jei pražydo bijūnai ar jazminai, lauko ir miško augalai, auksavabaliai juos randa iš karto. Dar jie labai mėgsta rūgstančias medžių sultis: kartais prie beržo, ąžuolo ar juodalksnio, kurio žievėje vasarą trūksta plyšys ir ima sruventi sultys, susirenka daugybė auksavabalių.
Ar tik bronzinuką galime pamatyti vasarą? Auksavabalių Lietuvoje yra bent keliolika rūšių, dalis jų yra žaliais (įvairaus intensyvumo) antsparniais, skiriasi tik dydžiu ir raštu. Tačiau miškuose galima rasti raštuotuosius auksavabalius, kurių ansparniai geltoni ar švelniai oranžiniai, su plačiom juodom skersinėm dėmėmis. Nemažai rūšių pilkos, juosvos, su įvairiu raštu, jų antsparniai žvilgantys ar matiniai. Tačiau visi jie labai panašūs savo „grambuoliška“ kūno sandara ir pomėgiu lankytis žieduose.
Žinoma, suaugę vabalai gyvena tik dalį vasaros. Kol bus žiedų, galėsime juos rasti, nufotografuoti ir turėti prisiminimui. O jų lervos keletą metų vystysis lapuočių medžių pūvančiuose kelmuose. Tiesa, dėmėtojo auksavabalio lervos vystosi rudųjų miško skruzdėlių skruzdėlynuose.
Lapuotynuose randamas juodais ar juosvai rusvais antsparniais niūriaspalvis auksavabalis, skleidžiantis gerai jaučiamą deguto kvapą. Šis vabalas įrašytas raudonojoje knygoje, yra retas. Niūriaspalvio auksavabalio lervos trejetą metų vystosi lapuočių medžių trūnijančioje medienoje, tad pati svarbiausia jų apsaugos priemonė – neskubėti tokius medžius šalinti iš medynų.
Auksavabaliai skraidys iki rugpjūčio vidurio, tačiau dabar – pats jų gausos pakilimas. Nepraeikime pro žiedus, pasilenkime prie jų ir pažiūrėkime: o gal ten giliai, žiedų tankmėje glūdi jie, auksiniai vasaros vabalai?
