Tačiau būna ir kitaip – kartais paukščiai gieda kur kas ilgiau, nei mes įsivaizduojame. Štai rudenį, jau gerokai gelstelėjus lapams, saulei tekant pasigirsta tyloje labai melodingas pilkosios pečialindos tinksėjimas. Ruduo į sodus ir sodybas, parkus sugrąžina varnėnus, jie mėgsta klegėti, švilpauti. Kartais rytą nedrąsiai čirškauja vieversiai – kaip visų jų giesmės skiriasi nuo tų, kurias girdime pavasarį! Tačiau yra paukštis, kurį neklysdami galime vadinti ilgiausiai čiulbančiu mūsų giesmininku. Tai dūminė raudonuodegė, paukščiukas su įdomia savo rūšies istorija.
Kodėl jį reikia vadinti tokiu ypatingu giesmininku? Dūminė raudonuodegė grįžta gana anksti – balandžio viduryje jau galima pamatyti ją, tūpinėjančią ant tvorų, nuo žemės renkančią vabzdžius ir, žinoma, giedančią. Tam raudonuodegė renkasi ne šiaip sau vietą – nutupia aukščiausios antenos, bokšto viršūnės smaigalyje, o jeigu jų nėra, renkasi patį aukščiausią namą ir suokia ant jo stogo. Taip ji gieda balandį, gegužę, visus tris vasaros mėnesius, po to dar rugsėjį, spalį... Neretai ją miesto centre (kad ir Vilniuje ar Kaune) galima girdėti ir lapkritį. Apytiksliai skaičiuojant, vis tiek išeina daugiau kaip pusė metų aktyvaus čiulbėjimo. Ar visada paukštis gieda tik perėdamas?
Per pavasarį ir vasarą dūminės raudonuodegės išperi bent 2–3 vadas. Širmi jaunikliai pabyra aplinkui, jie stebina savo patiklumu ir jaukumu. Kol jie mokosi gyvenimo menų, patinėlis vėl gieda, nes sukamas naujas lizdas. O jei jis nestatomas, patinėlis vis tiek suokia.
Dūminės raudonuodegės giesmė ypatinga. Ją lengviau įrašyti ir pademonstruoti, nei aprašyti. O bandant tą padaryti, tenka kliautis daugelio autorių patirtimi ir vaizduote. Iš tolo mes girdime suokimą – gana garsų, įmantrų, vingrų. Tačiau tai dar ne viskas. Dūminė raudonuodegė giesmėje įpynusi gergždimą, šnypštimą primenančius garsus, tiksėjimą. Absoliučios klausos žmogui jos giesmė yra tikras garsų lobynas.
Prieš keletą dienų darbuodamiesi sode, klausėmės suokiančios raudonuodegės – taip ji mums giedojo visą vasarą. Taip ji pasveikina anksti rytą pačiame Vilniaus centre – tereikia praverti kabineto langą, ir giesmė liejasi lengvai, lyg graži įžanga į darbo dieną. Ar jūs mėgaujatės tuo pačiu?
Prieš keletą dienų darbuodamiesi sode, klausėmės suokiančios raudonuodegės – taip ji mums giedojo visą vasarą. Taip ji pasveikina anksti rytą pačiame Vilniaus centre – tereikia praverti kabineto langą, ir giesmė liejasi lengvai, lyg graži įžanga į darbo dieną.
Sodo dūminės raudonuodegės mus džiugina savo kaimynyste – kasant žemę jos pupsi visai greta, tiesiog prie pat rankų renka kirminiukus, vaikosi museles. Neramu dėl jų, nes sode vis randasi beglobių kačių, kurios medžioja paukščius, plėšia lizdus. Toks patiklus paukščiukas (beje, tokios pat yra ir liepsnelės bei juodieji strazdai) visada rizikuoja tapti kačių grobiu...
Tenka grįžti prie gan neįprastos šio paukščio biologijos – žinodami, kad tai yra migruojantis vabzdžialesis paukštis, raudonuodegei priskirtume tokias savybes, kaip jautrumas vėsai, net lepumas. To nėra, ji mūsų krašte ne tik gieda pusę metų, bet ir gyvena labai ilgai. Kodėl? Atsakymo ieškoti reikia šio paukščiuko prigimtyje ir tikroje jo tėvynėje. Taip, jis – prieškalnių gyventojas, kur klimatas atšiaurus, kur dienos šiluma mainosi su nakties šalčiu. Taigi, dūminė raudonuodegė (skirtingai nuo artimos rūšies – paprastosios raudonuodegės, lygumų gyventojos) mūsų klimate jaučiasi puikai ir vasarą bei sau palankias sąlygas supranta savaip.
