Lesyklose lankosi apie 20 žiemojančių paukščių rūšių. Dalis jų nakvoja atvirai – tarp medžio šakų, užuovėjose, kiti kas vakarą lenda į dreves, inkilus. Ši sąlyga labai svarbi, nes tikrai šaltą žiemą ilga naktis gali būti pražūtinga. Inkiluose paukščiai pašiaušia plunksnas, nugaros plunksnose slepia snapus ir taip išsaugo labai daug šilumos. Taigi, inkilai sodybose, lesyklos aplinkoje turėtų būti keliami rudenį arba išvalomi seni inkilai.
Tačiau žiemos gale inkilai netoli lesyklų įgauna kitokią prasmę – juos čia žiemoję paukščiai pasirenka potencialiomis perimvietėmis. Jau vėliau, pavasariui įpusėjus matome, kad visi inkilai yra apgyventi, užimti mūsų jau pažįstamų kaimynų. Dabar inkilus – būsimas perimvietes galime kelti ne tik prie savo namų, bet ir miškuose.
Mūsų iškeltuose inkiluose gali apsigyventi 15-20 rūšių paukščiai. Inkilai gali kompensuoti drevėtų medžių trūkumą, tačiau yra mielai užimami ir tada, kai gausu natūralių drevių.
Inkilų uoksiniams paukščiams (taip vadinami visi, perintys inkiluose ar natūraliose drevėse) reikia daug. Kai kurios zylių rūšys kasmet išveda iki 3 vadų, kiekvienam perėjimui pasirinkdamos vis naujus inkilus, kitos rūšys (pelėdos, žalvarnės, net varnėnai) peri tik 1 vadą. Visi šie paukščiai, augindami jauniklius surenka didelį kiekį miško kenkėjų. Be to, inkilai svarbūs ir kaip miško paukščių įvairovę užtikrinanti priemonė.
Inkilus galima gaminti iš lentų, iš tuščiavidurių stuobrelių, naudoti keraminius vamzdelius. Juos kabinti patogiausia už iš standžios vielos sulenktų kablių. Jeigu miško hektare bus iškelta iki 10 įvairaus dydžio inkilų, jau pirmaisiais metais bus galima pamatyti, kaip praturtėjo paukščių sudėtis ir padidėjo gausa.
Ypač reikia skubėti kelti inkilus pelėdoms, kurios jau sugrįžo į savo perimvietes ir žvalgosi naujų namų. Joms inkilus keliame 6-8 metrų aukštyje, sodybose nuošalesniuose medžiuose, o miške – kirtaviečių vidury paliktuose medžiuose ar kirtavietės pakraščiuose.
